Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino geriausioje savo politinėje formoje buvusį Vytautą Landsbergį ir po beveik trijų dešimtmečių parašė atsiminimus. Labiau intriguojančio sakinio apie šią knygą nesugalvojau.
Keletą knygų lietuvių kalba išleidęs išeivis, Kanados lietuvis Antanas Šileika parašė savo atsiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“. Aptariant šį veikalą reikia pripažinti du dalykus. Pirma, atsiminimų žanras plačiajai auditorijai įdomus tik tuomet, kai ką nors atsimena istorinė asmenybė, garsenybė arba politinė figūra. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Juozas Lukša – Daumantas ar pan. Antra, A. Šileika nėra tokia asmenybė. Taigi šie atsiminimai galėjo būti pasmerkti blogiausiam – amžinam dviejų besiilginčių giminaičių skaitymui. Visgi ji pretenduoja tapti „Metų knyga 2018“.
Ir nutiko tai dėl to, kad žodis „atsiminimai“ – kaip ir daugybė kitų dalykų spausdinamų ant knygų viršelių – šiek tiek klaidina. Autorius atsiminė tik tai, kas įdomu skaitytojui ir ši savybė jį daro amato profesionalu. Knygoje publikuotose trumpose istorijose nerasite tradicinių atsiminimų ar dienoraščio žanrui būdingų klišių apie tektoninius biografijos lūžius ar istorinio konteksto įtakos vidiniam pasauliui analizės. A. Šileika savo atsiminimuose pasakoja, kaip jis sužinojo ir nuo kaimynų metų metus slėpė geriausią vietą žvejoti ešerius, dirbo bingo pranešėju ir automobilių stovėjimo aikštelės budelėje „kadrino“ Snaigę.
Dauguma dabartinio koledžo dėstytojo pasakojimų priskirtini nevykėliškųjų kategorijai, tai yra tiems, kur pagrindinis veikėjas nepiešia savęs heroiškomis spalvomis ir daugiau dėmesio skiria ne savo įvaizdžiui, o skaitytojo malonumui, ne (šiaip jau dažnai abejotinam) savo indėliui į tarptautinę politiką, o subtiliam komiškumui. Tokius atsiminimus gali parašyti tik rašytojas. Tokius atsiminimus „Aušros pažade“ surašė Roman Gary. Pilką heroiškumą šiandien jau galima palikti oficialioms anketoms „feisbuke“ ir „twitteryje“ , knygai norisi spalvų.
Šiuolaikinio išeivijos rašytojo A. Šileikos spalvos – geras humoro jausmas ir prikaustančios, visuomet netikėtais posūkiais pasibaigiančios istorijos. Savo lengvumu jos tampa tokiomis, kokias prie laužo galėtų pasakoti basakojis bingo pranešėjas. Kol kas man nesuprantamas šis A. Šileikos fenomenas: istorijos lyg ir niekuo neypatingos, žodžiai tokie, kokius turi visi rašytojai ir vertėjai, tačiau kaip ir ankstesnė autoriaus knyga „Pogrindis“, taip ir ši, praktiškai nereikalauja skaitytojo pastangų. Ir šiuo atveju tai neprimityvu.
Vienintelis kvestionuotinas dalykas tekste – kartkarčiais autoriaus naudojamų Šiaurės Amerikos populiariosios kultūros intertekstų paaiškinimas mažomis raidėmis puslapio apačioje. Pagrindinė interteksto savybė yra suteikti malonumą jį dekodavusiam skaitytojui. Intertekstai šioje atsiminimų rinktinėje unikalūs tuo, kad jų neišskaitantis nepajus didelio reikšmės praradimo, tačiau atkapstantis interteksto reikšmę pasiglostys savimeilę. Dėl to primygtinis leidėjo baksnojimas į kultūrines nuorodas atrodo kaip perteklinis noras skaitytojui atiduoti viską. Net jei jam to iš tiesų ir nereikia.
Baigęs skaityti knygą ir pabandęs atsakyti į klausimą, ar tai gera knyga, vėl nugrimzdau į jau išdėstytų teiginių permąstymą. Kaip atsiminimai, jei pasiduosime mūsiškai tradicijai ir žiūrėsime į tai kaip į istorinį šaltinį, jie mažaverčiai. Išskyrus nebent tuos skyrius, kuriuose autorius pasakoja apie savo veiklą Sąjūdžio metais, Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio „koučinimą“ – gąsdinimą ir panašias patirtis (kurių tikrai nepasakosiu, kad išliktų intriga skaitysiantiems). Visgi perskaitęs ją jautiesi gerai, tarsi pajutęs katarsį, kurį skaitytojui turi suteikti gera literatūra.
Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“, Baltos lankos, 2018, 232 p.