Proginės knygos yra labai subtilus reiškinys literatūros pasaulyje. Iš tiesų, labai lengva kūrinį sugadinti vien todėl, kad puslapiuose atsiranda per daug patoso, nuvalkiotų, kiekvieno jubiliejaus proga skambančių išsireiškimų, dešimtis kartų skaitytų istorijų.
Nieko panašaus nerasite valstybės šimtmečio proga praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusioje knygoje „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų 1918-2018”. Pačios knygos aprašyme teigiama, kad šimtas istorijų skirtos parodyti, kaip skirtingais laikotarpiais šalies gyventojai įsivaizdavo Lietuvą, kokias vizijas turėjo ir kokios ateities tikėjosi. O kaip yra iš tiesų?
Visų pirma, autorių kolektyvas, parašęs 100 esė apie Lietuvą, yra ypač platus – nuo kultūrologų, iki istorikų ir žurnalistų. Jų net nevardysiu, tačiau turiu pasakyti, kad visi verti atsirasti šioje knygoje. Visų antra, knyga yra aiškiai struktūruota. Vienam autorių pasirinktam įvykiui skiriama vieno puslapio ilgio esė bei iliustracija. Knyga padalinta į tris dalis: pasakojama apie tarpukario Lietuvą, sovietmetį ir nepriklausomybę.
Man buvo pažadėta, kaip jau minėjau anksčiau, kad knygoje bus pateikta šimtas Lietuvos vizijų. Nemanau, kad tai tikrai buvo vien tik vizijos, tačiau knygoje tikrai buvo šimtas labai įdomių ir negirdėtų istorijų. Vien ko verti pasakojimai apie feministinių judėjimų ištakas arba apie tai, kaip susiklostė garsiausio Lietuvos gamtininko Tado Ivanausko šeimos likimas – pasirodo, jis dirbo Lietuvai, tuo metu jo broliai ir seserys, priklausomai nuo pažiūrų, kūrė Baltarusijos arba Lenkijos valstybes. Ir šis daugiatautiškumo Lietuvos motyvas jaučiamas visoje knygoje.
Kai kuriose esė dėmesio sulaukia Lietuvos žydai, bandomas sulietuvinti Vilnius ir kiti, Lietuvos išskirtinumą parodantys epizodai.
Nors knyga turi beveik 30 autorių, visose esė išlaikomas panašus rašymo stilius. Žinoma, skirtumų galime įžvelgti, tačiau jie netrukdo ir, paprastai kalbant, negadina skaitymo ritmo. Be to, visi autoriai pasistengė labai paprastai ir labai trumpai nupasakoti pačius svarbiausius Lietuvos įvykius. Taip, istorijos vadovėliu tapti ši knyga nepretenduoja, tačiau ir nereikia. Jeigu kuris nors Lietuvos istorijos laikotarpis ar konkretus pasakojimas sudomins, visada galima pasidomėti papildomai.
Apskritai, šioje knygoje esanti nevadovėlinė istorija, pasakojanti ne vien gražius dalykus, bet ir šalies skaudulius, nevengianti kritikos, o kartais sarkazmo, yra nuostabus bruožas.
Rekomenduoju šią knygą turėti namuose kiekvienam. Retkarčiais atsiversti, paskaityti ir pasimėgauti valstybės istorija.
Autorių kolektyvas „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų 1918-2018”, Baltos lankos, 2018, 208 p.