Vienoje laidoje, o gal filme išgirdau tokią mintį: „žmogus – vienintelis gyvūnas, kuris verkia, todėl savo ašarų nereikia gėdytis“. Iškart pasakau, kad skaitydama Paul Kalanithi knygą „Įkvėpti tylą“ verkiau. Jeigu manote, kad verkiau, nes ją parašė žmogus, susirgęs nepagydomu vėžiu, tai ne, verkiau ne dėl to.
Iš esmės knygos autorius, neurochirurgas viską aprašo labai ramiai, be kruopelės savigailos, lyg norėtų tiesiog palikti savo dienoraštį. Savo paskutinių dienų dienoraštį. Bet ne, ši knyga yra kur kas daugiau.
Ji labai plona, todėl ją įveikiau per kelias valandas. Iš esmės, perskaičius šią knygą, pradėjo atrodyti, kad ji visgi labai stora. Kiekviena knyga, kuri paskatina apmąstymus, verta skaitymo. Ta knyga, kuri įlenda kažkur giliai po oda, iškelia iš sielos ir proto gelmių kažką, kas kasdieniniame gyvenime tau neįprasta, verta skaitymo. Kuo ši knyga ypatinga? Tuo, kad neypatinga. Tai paprasto žmogaus su paprastomis svajonėmis parašyta knyga.
Kai kas galėtų šioje vietoje jau ir pasipiktinti, neva tai tikrai nebuvo paprastas žmogus – neurochirurgas, išgelbėjęs daug gyvybių. Tačiau pats autorius save pateikia kaip visiškai paprastą eilinį žmogų, kuris turėjo pašaukimą. Ir kuris staiga iš gydytojo virto pacientu. Tai knyga apie virsmą, kai esi galios pozicijoje, o tada staiga ją prarandi. Tai knyga apie gyvenimą ir mirtį. Galima būtų rašyti apie mirtį, bet gyvenimas juk nuo jos neatsiejamas, tiesa?
Tai paprasta istorija, kurioje keliami itin sudėtingi klausimai, kai „kada gyvenimas yra tiek prasmingas, kad būtų verta jį gyventi?“ Ar kada nors galvojote apie tai? Ši knyga jus privers pagalvoti. Apie mirtį mes kalbame nedaug, o mąstome apie ją turbūt dar nenoriau. Tai nepatogu, tai baisu, tai siaubinga. Bet ši knyga gali padrąsinti.
Ironiška, tačiau knygoje iškylantys klausimai, kamuojantys jos autorių, kaip, tarkime, kiek man liko gyventi, niekada nekamuoja mūsų pačių. Juk nesusidūrę su kažkokia pavojinga liga mes apie tai net nepagalvojame – kiek mums liko? Mėnuo, dveji metai, penkiasdešimt, o gal diena? Juk šis gyvenimas tiek kartų įrodė, koks jis neprognozuojamas, tai kodėl mes jaučiamės tokie saugūs?
Tai nėra lengvi klausimai ir juolab jiems nėra lengvų atsakymų. Tačiau jeigu norite šio vidinio, labai jautraus dialogo su savimi, imkite į rankas šią knygą. Negailėkite ašarų, nes toks gyvenimas. Ne visada teisingas, ne visada sąžiningas, prižadėjęs aukso kalnus ir staiga lengva ranka visa tai atimantis. Bet gal ir tame galima rasti prasmės? Atrodo, knygos autoriui tai pavyko.
Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Baltos lankos, 2016, 176 p.