Japonų literatūros meistras Haruki Murakami abejingų neturėtų palikti. Skaitytojai juo žavisi dėl savito ir žavaus stiliaus, arba spjaudosi dėl nesuprantamų istorijos vingių. Tačiau tarptautiniai ir lietuviški autoriaus tiražai rodo, kad H. Murakami populiarumas neslopsta.
Naujausia lietuvių kalba išleista H. Murakami knyga – 24 apsakymų rinktinė „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – nukelia į murakamišką pasaulį, kuris pažįstamas kiekvienam japono gerbėjui. Tačiau knyga nedžiugina – trumpi apsakymai neleidžia įsijausti į H. Murakami kūrybą.
Knygos apsakymuose H. Murakami pasakoja sau įprastas istorijas – apie antgamtiškus įvykius, kurie apverčia žmonių gyvenimus, apie mirtį ir santykius. Šie naratyvai, besikartojantys visoje japonų rašytojo kūryboje, atsiskleidžia ir apsakymų rinktinėje. Be abejo, knygoje taip pat netrūksta daugybės intarpų apie džiazo bei klasikinę muziką, tad skaitytojai turės progą praturtinti savo grojaraščius. Tai, manyčiau, būtina, norint geriau suvokti H. Murakami kūrybą, kurią reikia skaityti, klausantis tekste paminimų kūrinių.
Apsakymuose H. Murakami nevengia pirmojo asmens, prisistato savimi ir pateikia istorijas, tarytum jas būtų girdėjęs savo kelionėse po pasaulį. Štai, jis vakarieniauja Europoje ir klausosi vaikystės draugo gyvenimo istorijos, o kitame apsakyme jau grįžtą į Japoniją ir dalijasi girdėtais, bet „gyvenimo nekeičiančiais“ pasakojimais.
Apsakymuose gausu autoriaus noro paerzinti skaitytoją. Kaip būdinga H. Murakami, pasakojimuose neatskleidžiamos visos detalės. Pavyzdžiui, apsakyme „Katės žmogėdros“, kuriame pasakojama apie japoną su meiluže išvykusį gyventi į Graikiją, taip ir neatskleidžiama, kas nutiko jo širdies draugei. Esminės detalės neatskleidžiamos ir kituose apsakymuose, o skaitytojas paliekamas interpretuoti istorijos vingius.
Nors H. Murakami apsakymai yra tai, ko skaitytojai tikėtųsi iš šio autoriaus, visgi knygoje pateikiamos istorijos nedžiugina. Visų pirma, H. Murakami romanuose sugeba vedžioti skaitytoją už nosies, užkabinti jį ir nepaleisti. Intriga išlaikoma ilgai, dažnai ji nesibaigia net ir tuomet, kai kūrinys baigiamas skaityti. Tuo metu apsakymuose situacija visiškai kitokia.
Rašytojas apsakymuose, galbūt dėl jų trumpumo, o gal dėl kitos priežasties, nesukuria tokios įtampos ir nesugeba išlaikyti skaitytojo dėmesio. Bent man mintys nuklysdavo kitur, nors paprastai H. Murakami kūrybą skaitau neatsitraukdamas. Taigi, galima teigti, kad romanai šiam autoriui sekasi geriau.
Rinktinė ima erzinti ir dėl apsakymų struktūros. Kuomet skaitai H. Murakami romaną ir jo pabaigoje lieki nesužinojęs esminių detalių, jautiesi gal mažumėlę suirzęs, tačiau didelių problemų tai nekelia. Kai tai kartojasi 24 kartus skaitant tą pačią knygą, pradeda imti nedidelis įsiūtis, o galų gale paaiškėja, kad apsakymai visgi panašūs ir kartojasi.
Be abejo, ši knyga patiks visiems H. Murakami mylėtojams. Nekentėjams ji nepatiks. Tačiau tiek vieni, tiek ir kiti ją skaitys. Tačiau tiems, kurie dar neturi nuomonės apie autorių, knygos nerekomenduočiau, nes tai nėra tas tikrasis japonų rašytojo atspindys.
Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“, Baltos lankos, 2018, 480 p.