…jų padermei nelemta patirti tokio pasitenkinimo, koks aplankė mane tą dieną. Mat jų padermė nežino, ką reiškia viskuo rizikuoti mėginant iškilti aukščiau vidutinybės.
Grožinės literatūros mylėtojams Kazuo Ishiguro pristatinėti nereikia. Tai iš Japonijos kilęs britų rašytojas, scenaristas, 2017 metais tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu, ne kartą nominuotas Booker Prize nominacijoms.
Rašytojo dar 1986 metais pirmą kartą išleista knyga „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ tuo metu turbūt nebūtų praėjusi sovietinės cenzūros ir neatgultų į lietuvių skaitytojų lentynas. Tačiau atgulė 2019 metais, ir tai puiku.
Visų pirma, ši knyga turėtų būti labai artima lietuviams ir kitoms tautoms, išgyvenusioms sovietinę okupaciją. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ taip pat pasakoja apie tai, ką išgyvena šalis, pergyvenanti pokyčius ir besimokanti demokratijos.
Knygoje Japonijos istorija pasakojama į pensiją išėjusio garsaus dalininko Masudžio Ono akimis. Šalis 1948 metais pergyvena pokyčius po Antrojo pasaulinio karo ir kapituliacijos JAV pajėgoms ir atsisako senųjų ideologijų. Masudžis Ono prieš karą buvo nacionalistas ir pasisakė už Japonijos imperijos sukūrimą, tokiu būdu skatinant šalies pragyvenimo lygį ir pasaulinę galią. Jis savo piešiniais ragino šalį kilti ir užimti teritorijas, tapti lygiais su kitomis pasaulio galingosiomis kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija.
Pagrindinis knygos veikėjas vis prisimena, kaip nuo maždaug trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vis labiau įsivyravo nacionalistinės nuotaikos, kokio pasipriešinimo dėl savo pažiūrų susilaukė iš savo tapybos sensei ir kokiu didžiai gerbiamu ir įtakingu tapytoju jis tapo. Visgi, po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo nuotaikos visiškai pasikeitė ir Masudžio Ono praeitis net galėjo tapti kliuviniu jo dukters vedyboms.
Knygoje puikiai perteikiamas Japonijos visuomenės pokytis ir nacionalistinių nuotaikų atsisakymas. Štai viena iš pagrindinio veikėjo dukrų aiškina savo tėvui, buvusiam nacionalistui, kad samurajai nėra tinkamas pavyzdys anūkui, verčiau jis žiūri filmus apie amerikietiškus kaubojus. Tokie žodžiai erzina Masudžį Ono, tačiau šaliai vis labiau atsitiesiant po karo, jis taip pat pradeda suvokti, kad praeityje pridarė klaidų.
Tai pasakojimas apie tai, kaip žmogus, nuoširdžiai tikėjęs darantis gera savo valstybei ir tautiečiams, bando prisitaikyti prie naujos realybės ir pripažįsta praeities klaidas. Visgi, rašytojas knygoje nepasmerkia kartos, nuvedusios Japoniją į karą – knygos herojus vis kartoja, kad geriau suklysti, tačiau nuoširdžiai siekti iškilti virš vidutinybių.
Ši knyga turėtų būti puikiai suprantama Lietuvos auditorijai, nes mes vos prieš tris dešimtmečius pradėjome pergyventi panašius pokyčius, iš šalies pasitraukus okupantams. Naujai gimusi demokratija, amerikietiško kino ir kultūros įtaka, žmogaus teisės – visa tai mums buvo taip pat nepažįstama kaip ir Masudži Ono „Plūduriuojančio pasaulio menininke“. Be to, ši knyga turėtų pagelbėti mums suprasti tą kartą, kuri pragyveno sovietinėje realybėje ir nepajėgia prisitaikyti prie šiandienos, tad galbūt knyga apie Japoniją padės įgauti šiek tiek empatijos lietuviškai auditorijai.
Kalbant apie knygos rašymo stilių, jis švelnus, įtraukiantis ir savaip gundantis skaitytoją vis neatsitraukti nuo kūrinio. Kazuo Ishiguro puikiai perteikia emocijas ir leidžia kiekvienam pajausti ryšį su pagrindiniu veikėju.
Rekomenduoju.
Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, Baltos lankos, 2019, 224 p.