Jei moterys valdytų pasaulį, ar kas nors būtų kitaip?

GalybėInstinktyviai jaučiu – ir tikiuosi, kad Tu taip pat, – jog vyrų valdomas pasaulis būtų švelnesnis, meilesnis, su daugiau meilės ir prigimtinio rūpestingumo.

Ar kada nors mąstėte, kaip atrodytų visuomenė, kuriai vadovauja moterys? Tokia visuomenė, kurioje moterys ne šiaip vadovės, tačiau yra stipresnės už vyrus ir gali, reikalui esant, priversti juos paklusti?

Naomi Alderman savo knygoje „Galybė“ apie tai pagalvojo ir sukūrė įtraukiantį ir užburiantį pasaulį. Jis, tikiu, patiks ne kiekvienam, nes verčia mus susimąstyti, kad moterų valdomas pasaulis būtų gal net žiauresnis nei vyrų.

Britų rašytojos N. Alderman knyga yra tituluojama kaip viena mėgstamiausių buvusio JAV prezidento Barako Obamos 2017 metų knyga, prestižinis dienraštis The New York Times kūrinį tais pačiais metais įvardijo kaip vieną iš 10 geriausių metų knygų. Rašytoja sulaukė ir daugybės kitų apdovanojimų. Tad kuo ši knyga visus taip sužavėjo?

„Galybėje“ pasakojama istorija, kaip mūsų pasaulyje moterys įgauna galią krėsti elektra. Jos iš savo rankų gali paleisti tokias kibirkštis, kurios akimirksniu sužaloja arba net nužudo vyrus. Iš pradžių ši galia prabunda tik paauglėms, tačiau vėliau ima plisti, galia pažadinama ir vyresnėse moteryse, o ją lemia, kaip paaiškėja, tarsi baterija veikiantis raumuo „sruoga“.

Netrukus dėl šio pokyčio susikuria kultas, kurio pranašė, save vadinanti Ieva, pradeda aiškinti apie Dievę moterį, motiną, kuria visi turi tikėti. Iš pradžių tiek pats kultas, tiek ir moterų galios pusiausvyra atrodo teigiama. Štai Artimuosiuose Rytuose moterys sėkmingai protestuoja ir reikalauja vienodų teisių su vyrais, seksistai Vakarų pasaulyje turi slėptis.

Tačiau netrukus susikuria valstybės, kuriose viskas apsiverčia – atsiranda savotiška Šariato teisė, kurioje vyrams draudžiama vairuoti ir apskritai gyventi, neturint moters globėjos. Seksizmas, prievarta, betikslės žudynės įgauna naują formą ir vyrai pradeda jausti milžinišką priespaudą.

Ši knyga iš tikro provokuoja. Ji kelia klausimą, kodėl pasaulis yra toks, koks yra, o lyčių nelygybė bei smurtas prieš moteris vis dar egzistuoja? Ar tik todėl, nes vyrai yra stipresni ir gali moteris priversti ką nors daryti? O jeigu galios centrai pasikeistų, ar moterys elgtųsi taip pat kaip vyrai? Rašytojos kuriamame pasaulyje moterys netaptų geresnėmis, negu vyrai, jos būtų tokios pat, o gal net ir žiauresnės.

N. Alderman gerokai išsiskiria iš kitų panašias temas nagrinėjančių rašytojų. Paprastai kuriamuose distopiniuose pasauliuose moterų priespauda atskleidžiama hiperbolizuojant moterų silpnumą, sukuriant aplinką, kurioje jos tampa visiškomis beteisėmis. Iš šiame tinklaraštyje aprašytų panašių knygų galima paminėti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ arba Christina Dalcher „Vox“.

Tačiau „Galybės“ autorė pasirinko visiškai kitokį būdą atskleisti vyrų ir moterų nelygybę. Ne kartą skaitydamas apie tai, kas uždraudžiama vyrams, arba kaip moterys prisiima vyrų nuopelnus, pagaudavau save besipiktinantį, kad „po velnių, taip negalima“. O tada suvokdavau – gi tai vyksta šiandieniniame pasaulyje, o kai kuriose šalyse moterų priespauda vis dar tiesiog ekstremali.

N. Alderman rado naujų būdą papasakoti seną tiesą ir šis pasakojimas įtraukia, užkabina ir stebina.

Naomi Alderman „Galybė“, Baltos lankos, 2019, 400 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *