Kas antras, o gal ir dažnesnis, šių laikų animacinis filmukas yra apie tai, kaip svarbu atrasti tikrąjį save ir išdrįsti tuo savimi būti. Atrodo, kas čia tokio, bet apsidairykite aplinkui ir suprasite, kaip daug žmonių tai yra sunkiai įveikiama užduotis. Visais laikais visi nori būti mėgstami, populiarūs, o tam atsisako dalies savęs ir tampa… kaip kiti.

Apie tai ir kalba eiliuota Rachel Bright knygutė „Jei būčiau liūtas“ (vertė Reda Puodžiukė). Esu tikra, kad daug tėvų, kurie skaitys šią knygutę vaikams, atpažins save tam tikrais gyvenimo etapais (labiausiai tikėtina – save mokyklos laikais).

Šioje knygutėje pasakojama istorija apie mažą peliuką, kurio niekas nepastebėjo, nes jis buvo toks mažas, ir apie didelį ir labai tarp kitų žvėrių populiarų liūtą. Peliukas galvojo, kad jis irgi gali tapti populiarus, jeigu išmoks.. riaumoti! Tačiau, kaip ir tikrame gyvenime, ne viskas buvo taip paprasta.

Man kaip mamai ši istorija patiko ir tikrai joje atradau ir save, tačiau svarbiausia, kaip į ją sureagavo Rusnė (šiuo metu jai beveik penkeri). Pirmą kartą skaitant knygą ji susigraudino, nes jai labai pagailo peliuko, kurio niekas nepastebėjo. Ji empatiškai sekė visą peliuko istoriją, o pabaigoje teko papildomai paaiškinti, kad peliukas atrado savo BALSĄ, savo išskirtinę savybę, atrado save, ir tokiu būdu tapo matomas. Tai universali tiesa, kurią reikia kartoti vaikams, ypač tiems, kurie turi kitoniškumo ir dažnai yra atmetami kitų vaikų. Ši istorija padrąsina būti savimi.

Knyga labai gražiai iliustruota, žaidžiama su iliustracijų erdvėmis. Ji parašyta eilėmis, tad skaitant neužtrunka, ir yra puiki knyga prieš miegą.

Rachel Bright „Jei būčiau liūtas“, Baltos lankos, 2020, 32 p.