Turbūt nedaug šiuolaikinės literatūros mylėtojų nėra bent jau girdėję apie 1985 metais išleistą Margaret Atwood knygą „Tarnaitės pasakojimas“. Praėjus beveik 35 metams, galime mėgautis šios knygos tęsiniu „Liudijimai“. Turiu pasakyti, kad tęsinys iš dalies pralenkė pirmąją dalį.
Be abejo, „Liudijimai“ dar prieš pat pasirodydami sulaukė kritikos, kad tai tik rašytojos bandymas užsidirbti iš populiarumo. Taip teigiantieji remiasi tuo, kad „Tarnaitės pasakojimas“ virto be galo populiariu serialu ir naujam gyvenimui prikėlė tiek prieš daug dešimtmečių sukurtą pasaulį, tiek ir dar labiau išpopuliarino pačią rašytoją. Trumpai pasakysiu, kad taip kritikuojantieji neskaitė „Liudijimų“ ir galime jų nuomonės neklausyti.
Nežinantiems, knygose pasakojama apie vietoj JAV įkurtą Gileado respubliką – kvazikrikščionybės pagrindu sukurtą valstybę, kurioje moterys yra išnaudojamos kaip daiktai. Šioje šalyje įvestos tarsi savotiškos moterų kastos. Egzistuoja žmonos, yra mortos, kurios tarnauja namuose, tetos – tokios tarsi dvasinės lyderės moterims, bei tarnaitės. Pastarųjų paskirtis vienintelė – jos turi gimdyti vaikus ir atsiunčiamos į namus, kuriuose žmonoms nepavyksta pastoti.
Taigi, „Liudijimai“ pasakoja apie tai, kaip Gileado respublikoje klostosi įvykiai praėjus keliems dešimtmečiams nuo šios totalitarinės valstybės įkūrimo. Tuo laikotarpiu, kai pagaliau užaugo pirmosios visiškai indoktrinuotos beraštės mergaičių kartos.
Antroji knyga yra storesnė, negu pirmoji, ir istoriją pasakoja iš trijų veikėjų perspektyvos. Visų pirma, yra Teta Lidija – respublikos įkūrimo laikotarpiu susikūrusi sau karjerą ir tapusi viena įtakingiausių (kiek tai įmanoma moteriai) asmenybių Gileade. Sena, intrigose paskendusi ir savo planų turinti pavojinga asmenybė. Antroji veikėja yra Kanadoje gyvenanti ir Gileado nekenčianti paauglė Deizė, o trečioji – vieno iš vadų dukra Agnesė, gyvenanti palaimingą gyvenimą, bet labai bijanti vis artėjančios dienos, kai privalės ištekėti.
Visų šių moterų ir merginų liudijimai pateikiami tarsi jų užrašai ar dienoraščiai, kitaip tariant – liudijimai. Pasakojimai vienas kitą papildo ir galiausiai susipina į vieną istoriją.
Margaret Atwood šioje knygoje daug geriau išlaiko skaitytojo dėmesį bei knygos tempą, sukuria įtemptą ir veiksmo kupiną istoriją. „Tarnaitės pasakojime“ rašytoja daug dėmesio skyrė savo sukurto pasaulio istorijai nupasakoti, daug detalių buvo skiriama visuomenės hierarchijos, naujų įstatymų ir panašių dalykų nupasakojimui. „Liudijimų“ skaitytojas tokiomis smulkmenomis ir pasaulio atvaizdavimu nebeapkraunamas ir gali savo dėmesį sutelkti į istoriją.
Be abejo, M. Atwood savo knygoje labai aiškiai parodo, kad moterų laisvės ir galimybės gali būti labai lengvai suvaržytos. „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Liudijimai“ priskiriama tokiam dar man iki galo neaiškiam distopinio feminizmo žanrui. Ir nenuostabu – rašytoja savo knygose groteskiškai demonstruoja, kad vyrai vis dar trokšta valdyti jas, būti šeimininkais, išnaudoti. Todėl iš jų net atimama galimybė skaityti – mergaičių mokyklose mokoma nerti bei prižiūrėti gėles, o skaitymas paliekamas tik vyrams.
Pirmoji knygos dalis pasirodė 1985 metais, kai JAV seksizmo apraiškų, neabejotinai, buvo daug daugiau, tačiau išpopuliarėjo ji „Me too“ krečiamoje visuomenėje. Be abejo, šioje knygoje taip pat galima įžvelgti tam tikrų paralelių tarp moteris išnaudojusios „Islamo valstybės“ ir panašių teroristinių darinių.
Antroji pasakojimo dalis „Liudijimai“, kaip ir pirmoji dalis, savyje koduoja tas pačias socialines žinutes apie trapią lygybę ir moterų vietą visuomenėje. Nežinau, ar šias knygas dar po 35 metų ateities kartos skaitys ir žavėsis jose keliamomis idėjomis, tačiau šiandien šios knygos yra aktualios ir įtraukiančios.
Margaret Atwood „Liudijimai“, Baltos lankos, 2020, 480 p., vertė Nijolė Regina Chijenienė.