Ukrainos tematika man yra labai artima dėl kelių priežasčių. Visų pirma, į Ukrainą gyventi 2009 metais emigravo mano sesuo ir Kijeve gyvena iki šiol. Visų antra, sunkius Ukrainos pasirinkimus 2014 metais mačiau iš labai arti – tuo metu dirbau Prezidentūroje ir teko daug dirbi su Lietuvos reakcija į Maidaną, Krymo okupaciją, tolesnius įvykius Rytų Ukrainoje. Būtent todėl Ramūno Bogdano knyga „Juodas sniegas, raudonas dangus“ man buvo kaip priminimas apie tai, kas jau išgyventa.
Knygos veiksmas prasideda prieš pat įvykius Maidane – 2013 metų vasarą. Istorija prasideda nuo Niko Fosos – buvusio Kanados spacialiųjų pajėgų kario – bandymo įsišaknyti Ukrainoje. Čia anksčiau gyveno jo giminės ir jis nusprendė čia vystyti savo verslą. Ukrainą jis įsivaizdavo kiek naiviai, netgi idealistiškai, tačiau teko susidurti su rūsčia realybe – banditais, šalį realiai valdančiais oligarchais, persipynusiais interesais, neregėto masto korupcija, o kartais ir viskuo vienu metu.
Istorija puikiai parodo prieš Maidaną vyravusią atmosferą Ukrainoje, kai viskas buvo sprendžiama aukštuose kabinetuose arba prabangiuose restoranuose, o per ilgus metus sugyventi išmokę oligarchai tiesiog dalinosi šalį kaip torto gabalą. Įvairūs interesai tiek persipynė, kad banditai, verslininkai, oligarchai, policininkai tapo vieni nuo kitų priklausomi, todėl nė nemirktelėję darė vienas kitam „paslaugėles“, o savo sąžinę buvo palaidoję giliai giliai.
Autorius knygoje atskleidžia, kaip tampriai Ukrainos oligarchai susiję su Rusijos struktūromis, kaip Ukrainos politikus lyg už pavadžio vedžiojo Kremlius. Pinigais, gąsdinimais, intrigomis, diversijomis – visų ginklų arsenalu. Be to, parodomas nusikalstamo pasaulio įsigalėjimas, kai visiškai normalu tapdavo, kad viename mieste „nuteisti“ asmenys kitame buvo tiesiog paleidžiami ir toliau tęsė savo „darbus“. Svarbu, kad būtų naudingi vienam ar kitam oligarchui. Visa tai atskleidžiama per kelias paralelines istorijas, kurios turi vieną ir tą pačią giją.
Gija atvedė į tą dieną, kai toks dalinimasis ir siautėjimas žmonėms tiesiog įgriso, jie patikėjo europietiška svajone ir tikėjo, kad šalį valdantys politikai (o tikliau sakant, Donbaso „banda“), ilgai flirtavusi su ES ir žadėjusi pasakyti „taip“, žengs šį svarbų žingsnį Europos link. Visi žinome, kas nutiko 2013 metų lapkritį ir kokie įvykiai vyko vėliau.
Čia pasikeičia visa knygos dinamika ir visas veiksmas persikelia į Maidaną. Iš tūkstančių žmonių išskiriami keli, kurių istorijos praplečiamos, įpinamos į bendrą vaizdą. Kai kurios istorijos yra tikros (atsimenu tuos įvykius), o kai kurios greičiausiai išgalvotos, tačiau į jas įpinti tikri įvykiai. Skaitant apie įvykius Maidane vis iškildavo to laiko prisiminimai ir vis augo įtampą, žinant, kas bus po to.
Šitoje vietoje Niko Fosos istorija praktiškai nutrūko. Jis nusprendė, kad tai – ne jo kova. Iš knygos jis, rodos, tiesiog dingo. Tačiau gal jo istorija bus pratęsta trečiojoje ciklo knygoje? („Juodas sniegas, raudonas dangus“ – antra romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje, knyga). Labai tikiuosi, nes klausimas – kas svarbiau: asmeninė ramybė ar kova už valstybės ateitį – yra labai svarbus. O atsakymas į jį – dar svarbesnis.
Ramūnas Bogdanas „Juodas sniegas, raudonas dangus“, Baltos lankos, 2020, 480 p.