XXI amžių turbūt drąsiai galima vadinti socialinių tinklų amžiumi, o kartu su šiuo titulu ateina ir iššūkiai – vadinamasis FOMO fenomenas (eng. Fear of missing out), kai visi nori visko dabar, iškart, sėkmingai ir TOBULAI.
Socialiniai tinklai šiandien kelia labai daug prieštaringų jausmų – viena vertus, čia išcenzūruojama bet kokia gyvenimo nesėkmė, žmonės rodo tik gražiąją, paradinę savo pusę. Kita vertus, komentaruose ir ginčuose rodome tą savo pusę, kurią gyvuose pokalbiuose arba realiame gyvenime esame linkę slėpti ar pasilaikyti sau. Štai tokioje karuselėje sukasi ne tik šiuolaikiniai tėvai, bet, be abejonės, ir vaikai.
Netobulumą gyvenime, ar dar blogiau, viešai esame linkę slėpti ir kartais dėl to pasirodyti net kiek juokingi. Štai nesena istorija iš mano gyvenimo – penkiametė Rusnė lanko būrelį, kuriame viena užduotis vaikams buvo iš plastelino nulipdyti gyvūną. Na, galite įsivaizduoti, kaip atrodo penkiamečio nulipdytas gyvūnas. Tačiau štai viena mama ar tėtis įkėlė tobulai nulipdyto gyvūno nuotrauką. Akivaizdu, kad lipdė ne pats vaikas, bet užtat tobulai! Esu tikra, šiuolaikiniai tėvai galėtų papasakoti labai daug panašių situacijų.
Todėl Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“, kurią iliustravo Greta Duobienė, puikiai atliepia šiuolaikinių tėvų dilemą. Vaikai aplink mato tiek daug tobulų dalykų, kad gali pradėti kompleksuoti dėl to, kad jiems kažkas nepavyksta taip, kaip jie įsivaizduoja.
Štai ir knygos herojė Margarita piešia daug gyvūnų ir kiekvieną kartą vis nori, kad jie būtų tobuli, kaip tikri. Tačiau jai gaunasi kampuota žuvis, katinas su labai ilga uodega, ilgų ausų šeimininkas dramblys.
Margarita nusimena, nes nori, kad viskas būtų tobula. Tačiau nutinka netikėtas dalykas – įžengus į savo kambarį ji ten atranda… keistą šalį. O tada viskas pasikeičia… (paliksiu intrigą)
Knyga parašyta paprastai, neperkrautai. Ją puikiai papildo iliustracijos ir ji labai tinka vakaro skaitymui prieš miegą. Rusnė labai atidžiai klausėsi, komentavo, kad Margarita tikrai gražiai nupiešė vieną ar kitą gyvūną. Jai nebuvo aišku, kodėl knygos herojė mano kitaip. Aptarėme su ja, kad kartais žmonėms nepavyksta kažko padaryti tobulai, bet tai nereiškia, kad jie kažką daro ne taip.
Knygos pabaigoje palikta vieta vaikui nupiešti piešinį – tą Rusnė padarė iškart, tik perskaičius knygą. Darau išvadą, kad knyga jai tikrai patiko ir paskatino pasitikėti savimi. Taip pat knygos pabaigoje yra pateikti keli vertingi psichologės Mildos Karklytės-Palevičienės patarimai tėvams.
Labiausiai rekomenduočiau šią knygą tiems, kurių vaikai susiduria su didžiule kritika, nepasitiki savimi, netiki, kad moka gražiai nupiešti ar padainuoti (piešimas čia gali būti tik kaip pavyzdys), kurie drovisi savo netobulumo. Esu įsitikinusi, kad pratinti prie netobulumo vaikus reikia nuo vaikystės, tai palengvins jų tolimesnį gyvenimą.
Šarūnė Baltrušaitienė „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“, Alma littera, 2021, 36 p., iliustravo Greta Duobienė.