Pasakojama, kad  JAV pasirodžius Rutos Sepetys knygai „Tarp pilkų debesų“, dalis skaitytojų ją supainiojo su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Įsivaizduoju skaitytojų sumišimą, kai vietoj erotinių mazochistinių žaidimų aprašymų knygoje aptiko pasakojimus apie NKVD sadizmą. Ir visai ne erotinį.

Knygoje „Tarp pilkų debesų“ atskleidžiami sovietų vykdyti lietuvių trėmimai į Sibirą, NKVD žiaurumas ir baisūs kankinimai, nepriteklius, o gal reiktų sakyti – marinimas badu. Būtų galima daug kalbėti apie patį knygos siužetą, sovietinių trėmimų laikotarpį ir pačią Lietuvos istoriją, tačiau man buvo svarbus visiškai kitas knygos aspektas.

Nuo pat mažumės girdėjau senelių istorijas apie Sibirą, pabirus faktus, buities smulkmenas, kurios man buvo sunkiai suvokiamos. Vėliau, jau mokykloje, mokiausi apie masinius trėmimus, žiūrėjau dokumentinius filmus apie vergais paverstus tautiečius, tačiau niekada nesuvokiau tikrojo šio istorijos tarpsnio žiaurumo. Bent jau iki tol, kol neperskaičiau „Tarp pilkų debesų“.

Nors, kaip pati autorė tvirtina, dauguma veikėjų yra išgalvoti, o istorija yra sulipdyta iš atskirų amžininkų pasakojimų, ji atrodo tokia tikra, kad gali pasijausti pats patyręs tremties žiaurumą. Būtent tuo „Tarp pilkų debesų“ ir ypatinga. R. Sepetys savo pirmojoje knygoje sugebėjo nupasakoti realybę paauglės akimis taip, kad ją suprastų kiekvienas.

Autorė neapsunkina skaitytojo ir visą dėmesį skiria ne visos tremties Sibire laikotarpiui nupasakoti, o tik trumpam laikotarpiui – patiems trėmimams bei pirmiesiems tremties metams. Tokiu būdu R. Sepetys sugebėjo atskleisti svarbias smulkmenas, tačiau neapsunkino skaitymo, papasakojo tai, kas svarbiausia, o kitką paliko skaitytojų fantazijai.

Knygą lengva suprasti, tad patarčiau ją pasiūlyti žemesnių klasių moksleiviams, kad šie geriau susipažintų su kruvinu Lietuvos istorijos laikotarpiu. Manau, kad jiems „Tarp pilkų debesų“ suteiktų daugiausiai naudos.

Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“, Alma Littera, 2017, 336 p.