Nukirsdinta „Višta strimelės galva“

imagePerskaitęs Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, prisižadėjau sau daugiau nebegaišti laiko su šios autorės knygoms. Tai buvo knyga apie pačią autorę, o ne vieną didžiausių Lietuvos istorijos tragedijų – holokaustą. Ir štai visos autorės knygos, įskaitant naująją „Višta strimelės galva“, po fiasko tapusio autorės bandymo „pasipijarinti“ išimamos iš apyvartos. Ir čia man jau įdomu, ko neteko Lietuvos skaitytojas. Tai kaip „Titanikas“ – nebeplaukia, bet gi taip smalsu, kas ten nuskendo.

Kaip ir „Titanike“, taip ir šitoje knygoje slepiamų lobių taip paprastai gauti neišeina. Kreipiausi į visas knygas iš pardavimo vietų atsiėmusią leidyklą „Alma Littera“ su prašymu pasidalinti vienu iš 15 tūkst. naikintinų knygos egzempliorių. Leidykla šiuo gėriu nesidalino. Ką gi – gavom per draugus ir pažįstamus.

Beje, jaučiu pareigą iš anksto pasakyti, kad nuo pat pradžių palaikiau leidyklos poziciją išimti knygą iš prekybos vietų po to, kai autorė pripasakojo nebūtų dalykų apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, o paskui dar pripažino, kad „paskubėjo“ ir buvo neteisi. Ir jokios cenzūros čia nėra. „Alma Littera“ yra privatus verslas, kuris turi uždirbti pinigus. Kaip „Rokiškio sūris“ uždirba iš kefyro, taip „Alma Littera“ uždirba iš knygų. Ir nereikia aukštinti leidybos verslo. Tai lygiai toks pat verslas kaip pienininkystė ar trikotažo fabrikėlis – ką nori, tą gamina, ką nori, tą leidžia. O kad leidžia nesąmones, tai jau kitas reikalas.

Taigi, kaip knygoje „Mūsiškai“ nebuvo kalbama apie holokausto tragediją, taip knygoje „Višta strimelės galva“, nieko nerašoma apie Adolfą Ramanauską – Vanagą. Tai dar viena R. Vanagaitės autobiografija, kurioje ir vėl skaitai apie kompleksuotą moterį, vis dar bandančią išsiveržti iš sesers šešėlio, kaip jos niekada niekas nesupranta ir visi teisia po kiekvieno jos bandymo kažką daryti. Aišku, šįkart skaitytojas nėra apgaunamas – imdamasis knygos žinojau, kad tai R. Vanagaitės istorija, bet su knyga „Mūsiškiai“ tai klasiškai išdūrė.

Knygoje R. Vanagaitė man primena pusiau lietuvių režisieriaus Robert Zemeckis filmą „Forestas Gampas“. Autorė šiame gyvenime prisilietė prie visko – Zuoko, Pakso, Uspaskicho, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir kitų siaubingų dalykų (gerai jau gerai, ir kai kurių gerų dalykų taip pat). Visų šių subjektų kontekste noras nepasirodyti arogantiškai atrodo juokingas. Kiek kartų autorė besakė, kad nuolat trūko pinigų, kad, atseit, darė nesvarbius darbus ir panašiai, arogancijos ausų nepaslėpsi nei per kur. O kaip pati autorė rašė knygoje, „Kuo didesnis žmogus, tuo jis kuklesnis. Pučiasi tik nykštukai“.

Kad autorė turi įdomios patirties bendraujant su aukščiausiais valstybės pareigūnais (premjerais, prezidentais, Zuoku ir t.t.), akivaizdu. Ir ta patirtis galėtų būti labai įdomi. Bet vietoj to, kad kalbėtų apie tuos įdomius dalykus, autorei vis tiek labiau norisi niurzgėti apie tai, kad ji nepripažinta. Pavyzdžiui, Prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija“ yra baisiai įdomus autobiografinis veikalas, nes kalbama apie įvykius, faktus, situacijas, kurių anksčiau niekas nėra girdėjęs. O kalbama labai atvirai. R. Vanagaitė, esu tikras, irgi galėjo parašyti panašią knygą. Gal net geresnę, nes rašyti ji gali įdomiau nei Prezidentas. Bet, ak, tas noras ne pasakoti apie įdomius dalykus, o apie save…

Nors autorė nuveikė įdomių darbų, iš knygos atrodo, kad visas jos gyvenimas yra ašarų pakalnė. Tiesa, būta ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, Rolandas Paksas kažkur viduryje šios knygos lyg tarp kitko sako, kokia gera yra kita autorės knyga „Ne bobų vasara“: „Žinai, aš dar neatidaviau tavo knygos. Perskaičiau ją pats, sėdau devintą vakare ir neatsitraukiau, kol nebaigiau. Ją ir vyrai turi perskaityti. Ačiū tau. Labai gera knyga. Labai reikalinga“. Jei jau Paksas sako… Beje, irgi išimta iš prekybos.

Šioje vietoje turėtų būti pastraipa apie tai, ar verta pirkti knygą, ar verta skaityti. Ką gi – pastraipos nebus, nes knygos irgi nebėra. Ir, patikėkite, lietuvių literatūros istorijai tai į naudą – vienas rezonansinis knygos išėmimas iš apyvartos, kur kas įdomiau nei prasta didelio tiražo knyga.

Rūta Vanagaitė „Višta strimelės galva“, Alma Littera, 2017, 288 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *