Knygas skirstau į dvi kategorijas – tos, kurios mane „užkabina“ nuo pirmojo puslapio, ir tos, kurioms reikia laiko prisibelsti iki mano proto. Dažnai man nutinka taip, kad pradedu skaityti knygą… ir padedu šalin. Neužkabina. Ne dabar. Gal vėliau. Ir dažniausiai taip ir būna, kad tas vėliau visiškai pasiteisina – antrą kartą pradėjusi skaityti knygos nebepaleidžiu. Būtent taip ir atsitiko su Eglės Gerulaitytės knyga „Amerika be dangoraižių“.

Ši knyga – antroji „bastūnės užrašų“ dalis ir šįkart autorė keliauja po Šiaurės ir Centrinę Ameriką – nuo JAV ir Kanados, iki Kubos ir Jamaikos. Tiesa, iš pradžių pervažiuoja Europą nuo Šiaurės iki Pietų ir apsistoja kuriam laikui Kretoje, tačiau kelionei po Europą skirta tikrai nedidelė knygos dalis.

Su motociklais manęs nesieja niekas – nulis emocijų. O štai kelionės – visai kas kita. Pati mėgstu keliauti ir kuo geriausiai įsiminti pamatytus vaizdus, kvapus, garsus ir žmones. Autorės knyga tuo ir ypatinga – skaitant vaizduotėje matai ne tik vaizdus, bet įkvėpi gaivaus Kanados miškų oro, girdi kalnų upelių čiurlenimą, jauti meksikietiškų patiekalų kvapą ir net šiek tiek pradeda pykinti, kai skaitai apie kelionę jūra.

Spalvingi vaizdai, kitokia Amerika, Kanada – knygos stiprioji pusė. Autorė su savo pakeleiviu Polu keliauja ne turistų pamėgtais takais, o ten, kur gal ir vietiniai retai užklysta. Būtent tai ir yra kelionės smagumas, juk taip ir galima pažinti tikrąją šalį ir visus jos kontrastus. Knygoje ypatingai sudomina autorės sutikti žmonės ir jų papasakotos istorijos. Nuo Kretos piemens iki Karibų salų itin stiprių moterų, nuo pasakojimų apie lobsterius, kurie kažkada buvo vargetų maistas, o šiandien – prabangus delikatesas, iki senolių Meksikoje veriamų karoliukų.

Autorė knygoje pasakoja ne tik apie sutiktus žmones, bet ir apie save. Kokius jausmus jai sukėlė vieni ar kiti sutikti žmonės, pamatyti valstybių kontrastai ar socialistinė Kuba, kuri taip skausmingai priminė sovietinę Lietuvą.

Kad neatrodytų viskas taip romantiška, knygoje atskleidžiamos ir problemos, su kuriomis susiduria keliautojai. Motociklas sugenda (o kaip kitaip galėtų būti?) ne laiku, darbai turi būti padaryti, nes pinigais iš dangaus nelyja, lietus merkia taip, kad tenka keisti maršrutą ir pan. Bet atrodo, kad jeigu apie kažką svajoji, visada tikrai tau padeda pasiekti tikslą, ir atsiranda pagalba, kurios galbūt net nesitikėjai.

Tiesą sakant, rašant šią apžvalgą man vis norisi sustoti, nes knygoje tiek įdomių dalykų, kad nenoriu skaitytojams atkleisti per daug. Paskaitykite patys – pasiimkite į kelionę arba skaitykite lietingais savaitgalio vakarais (kaip tik atvėso!). O galbūt, visai kaip aš, pasiimkite knygą į vonią ir keliaukite po Šiaurės ir Centrinę Ameriką būtent joje.

Eglė Gerulaitytė „Amerika be dangoraižių“, Tyto Alba, 2019, 279 p.