Kai skaičiau vieno garsiausių šiuolaikinių Suomijos rašytojų Arto Paasilinna knygą „Zuikio metai“ jau kuris laikas gyvenau viename kambaryje su triušiuku. Šita knyga pakeitė viską.

Kaip ir daugybė gerų knygų, „Zuikio metai“ išleista jau gana senai, tačiau Lietuvoje ji nebuvo nei „bestseleriu“, nei šiaip labai pastebėta. Apie ją ir apskritai autorių sužinojau visiškai atsitiktinai. Perskaičiau šį kūrinį, po to „Kaukiantį malūnininką“ ir dar dvi knygas – tai yra, visą lietuvių kalba išleistą jo kūrybą.

Kaip ir kiti Paasilinna kūriniai, šis kalba apie Suomijos visuomenės problemas, susvetimėjimą ir bandymą atgaivos ieškoti įstabaus (ne visiems suprantamo) grožio Suomijos gamtoje. Paprastai kalbant, žurnalistas nei iš šio, nei iš to prisijaukina sužeistą laukinį kiškį, palieka žmoną ir su juo pabėga į miškus. Naujo lygio meilės – meilužių romanas, ar ne?

Kuo ši knyga puiki? Maginiu realizmu, nenuspėjamais istorijos posūkiais, suomiška atmosfera. Man ši knyga padėjo suprasti zuikių mąstymo vingrybes.

Apskritai, ji yra tokia keista, kad apie ją nedaug ką galima pasakyti. Pažįstu bent keturis žmones, kurie perskaitė ir, kai bandėme apie ją pasikalbėti, tiesiog neturėjome, ką pasakyti. Sutikome, kad knyga puiki, bet argumentų žodžiais išreikšti negalėjome. Gal šiame keistume ir slypi kūrinio unikalumas – patiri asmeninį skaitymo malonumą, kuriuo paskui negali pasidalinti, nes jis priklauso tik tau.

Vienintelė problema norintiems pasinerti į „Zuikio metų“ magiją ta, kad įsigyti knygos greičiausia nepavyks – knygynuose jos nebėra, ieškoti prasminga nebent bibliotekoje. Na, ir bukinistų turgeliuose. Ten man ją ir pavyko rasti.

Arto Paasilinna „Zuikio metai“, Tyto alba, 2000, 144 p.