Į labai populiarius ir madingus autorius visuomet žiūrėjau kritiškiau nei į nežinomus rašeivas. Tarp tų visuomet vertinamų „kreivai“ buvo ir žinomiausias šiuolaikinis japonų rašytojas Haruki Murakami. Staigiai jis šovė į mano knygų viršūnę, taip pat staigiai iš jos ir iškrito beigi buvo atiduotas skurdžioms senelių namų bibliotekoms.
Pirmąją Murakami knygą perskaičiau (ir man negėda) lygiai prieš metus. Tuomet į rankas pateko sena autoriaus knyga „Avies medžioklė“. Reakcija – Wow! Ėmiausi „Dansu Dansu Dansu“. Ir vėl susiskaitė puikiai. Žinoma, pribloškė ir „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ (sutikite, 200 puslapių apie tai, kaip tu ritmiškai kilnoji kojas, sugebant prikaustyti dėmesį, yra kažkas tokio).
Prikaustė pats, sakyčiau, maginio realizmo žanras. Tokio žanro kūriniuose intriga pasiekia kitokį lygį – maginės detalės atidaro daugybę durų istorijos plėtotei, leidžia skaitytojui žinoti, kad veiksmas gali pakrypti pačia netikėčiausi kryptimi. Tokia dramaturgija ir rytietiškas lėtumas, literatūrinis mieguistumas sukuria išties įdomų (neįprasta mūsų regionui) reiškinį.
Visa tai turėjo „Avies medžioklė“ ir „Dansu Dansu Dansu“. Ir to neturi naujausia lietuvių kalba išleista Murakami knyga „Dramblys pradingsta“, trumpų pasakojimų knyga.
Žinau, kad su tuo nesutiks ilgamečiai Murakami skaitytojai ir gerbėjai, dažnai sėdintys „Coffee Inn“ kavinėse su popieriniu kavos puodeliu rankoje, bet Murakami yra ilgo žanro autorius. Trumpieji pasakojimai neleidžia autoriui vystyti tokio veiksmo, kurti tokios intrigos, kokią sugebėjo sukonstruoti romanais. Trumpasis žanras – tai toks pat laikinas kaip ir popierinis puodelis, sklidinas kavos. Juo galima mėgautis tol kol geri, bet išgėręs išmeti ir pamiršti. Tokie ir trumpieji pasakojimai – perskaičiau, kiekvieno jų pabaigoje nusivyliau ir pamiršau.
Dėl žanro ėmė kliūti ir kitos detalės. Pavyzdžiui, kai romane yra keletas epizodų apie seksą (erotinių scenų, pašnekesių apie seksą ar pan.) – viskas tvarkoje. Jie organiškai įsilieja į naratyvą. Be jų gal ir pritrūktų to pipiriuko. Tačiau, kai tai tampa detale trumpame, keliolikos puslapių pasakojime, perskaičius penketą pasakojimų pradeda atsibosti. Tai tampa „Amerikietišku pyragu“ literatūroje. Ir tuo mėgaujamasi.
Kai kurios novelės atrodo iš piršto laužtos. Woody Allen sakė, kad negali praleisti nė vienos dienos be rašymo. Atrodo, kad Murakami irgi, o visus tekstus, kuriuos tiesiog atsisėdęs parašė „iš reikalo“ sudėjo į šią knygą. Jie prasideda nei iš šio, nei iš to – taip pat ir baigiasi.
Ar verta imti ir skaityti? Prisiekęs Murakami skaitytojas, matyt, suskaitys ir bus tuo patenkintas. Kitus gali nuvilti. Aš perskaityti iki galo nesugebėjau. Geriau imkite ir skaitykite ankstesnes autoriaus knygas. Kitaip su drambliu gali dingti ir Murakami.
Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“, Baltos lankos, 2014, 384 p.