Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė pirmas žurnalo „Verslo klasės“ autoriaus Regimanto Dimos romanas „Vilniaus plovas“. Plovas išvirtas iš tikrai gerų ryžių, bet kai kurios razinos ne visai aiškios kilmės.
Ne, šis kūrinys niekaip nesusijęs su Ričardo Gavelio romanu „Vilniaus pokeris“ – Vilniaus čia kaip ir nėra. Tai pasakojimas apie Joną Prosperą Vitkevičių (pravarde Batyras) – moksleiviuką iš Kražių, kuris Caro imperijos metais už veiklą slaptosiose draugijose buvo nuteistas mirties bausme. Paskui ją pakeitus amžina tarnyba Caro armijoje, išmoko 19 kalbų ir sugebėjo tapti vienu svarbiausių „Didžiojo žaidimo“ (Rusijos ir Britanijos imperijų kovos dėl įtakos Centrinėje Azijoje) veikėjų.
Tai tekstas apie kovą ne tik ginklais, bet ir protu, žaidžiant diplomatinius žaidimus. Tai paminklas lietuvio pastangoms sukelti karą tarp Rusijos ir Britanijos imperijų, taip išrūpinant Lietuvai ir Lenkijai galimybę vėl tapti nepriklausomomis (ir beveik sėkmingai). Tai spyris Meškai į dantis, mat kalba eina, kad svarbiausius Rusijos imperijos reikalus Azijoje tvarkė lietuvis, vokietis ir kroatas.
Tai čia buvo tie gerieji ryžiai – pasakojimo pagrindas. Kad „Vilniaus plovas“ ne kulinarinė knyga – faktas (nors paminėta ir įdomių plovo gamybos aspektų). Bet ar tai išties yra romanas – dar klausimas. Romaninis pasakojimas praskiedžiamas eseistika ir šios razinos man nepavyko suprasti. O geras istorinis romanas tikrai galėjo gautis.
Be to, prie pagrindinio pasakojimo ir eseistinių intarpų pridedama ir antroji siužetinė linija. Mūsų laikais vykstantis pasakojimas į plovą įmiksuojamas kiek nerangiai, pabaiga atrodo nelabai išbaigta. Tai suerzino. Batyro gyvenimo siužetas savaime yra intriguojantis ir įdomus, o jį nutraukia kažkokie nūdienos akcentai. Norėjosi mažiau dabarties, gesinusios intrigą, o daugiau šnipų. Paskui žiupsnelio jų žaidimų. Na, ir dar saujos pamosavimo šaltaisiais ginklais.
Regimanto Dimos trumpi tekstai jo tinklaraštyje yra puikūs, fantastiniai. Be jokio pataikavimo dėl virtualios draugystės socialiniuose tinkluose ar retkarčiais sušmėžuojančių pavardžių tame pačiame žurnale. Galbūt trumpieji tekstai buvo tai, kas sukėlė didelius lūkesčius, kurie skaitant knygą iki galo neišsipildė. Visgi suvaldyti didesnės apimties tekstą kol kas yra sudėtinga.
Ir po visos kritikos aš rekomenduoju paskaityti šią knygą. Ne tik dėl ryžių (puikios, bet iki tol mažai žinomos Batyro istorijos). Knygoje tikrai būta to, už ką Regimantas Dima plačiai žinomas internetuose – taiklių, šmaikščių žodžių. Taigi neprisvilęs šis plovas: tik kai kuriais atvejais šiek tiek pervirtas, kai kuriais – neišvirtas iki galo.
Tikiuosi, šitie pastebėjimai ir dar keletas vykusių pasisakymų socialiniuose tinkluose padės autoriui rašant antrąjį romaną.
Regimantas Dima „Vilniaus plovas“, Tyto alba, 2015, 253 p.
….jau žinau, žinau, žinau, nebedėsiu jokių trijų linijų kiton istorijon.
Jei visos trys būtų tokios kaip Batyro, tai būtų kažkas tokio :)
Egidijau, išleistas ir antrasis istorinis tos pačios trilogijos romanas „Bronislovas ir imperatorius“. Žadėjom lyg ir peržvelgti antrąjį?
Lyg ir kalbėjom, kad būtų įdomu, bet knygos neturiu :)