Kai į Vilniaus Rusijos forumą bandė įsibrauti Rusijos žurnalistai, aš į Rusijos disidentus mėginau bent per grotų tarpus pasižiūrėti. Tačiau reikia pripažinti, kad intelektualinės grotos tokios tankios, kad ne visiems pavyks matyti vaizdą ryškiais kontūrais.
Leonido Donskio ir Tomo Venclovos (beje, garsiojo Vilniaus Rusijos forumo dalyvių) knyga „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“ yra dviejų bičiulių susirašinėjimas, pasidalinimas mintimis, kartais ir papolemizuojant, apie Rusiją, kovotojus už jos laisvę ir kaip šioje, sakyčiau, vidinėje Rusijos kovoje dėl savo pačios ateities, gyvena jos kaimynės.
Skirtingai nei daugelyje knygų apie Rusiją, šiame veikale linksniuojamos ne Putino, Šoigu, Žirinovskio ar kitų herojų pavardės, o Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Štromo ir kitų garsių disidentų, ne tik dirbusių laisvos Rusijos vardan, bet ir prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės, vardai.
Knygoje gausu puikių įžvalgų apie Lietuvos ir Rusijos istoriją bei iš jos kylančias šiandienines grėsmes. Mano galva, viena pagrindinių knygoje akcentuojamų minčių yra ta, kad šiuolaikinės Rusijos „revanšistinės“ nuotaikos kyla dėl to, kad visuomenė nesugeba suvokti, kad Šaltąjį karą pralaimėjo ne Rusija, o Sovietų Sąjunga. Su Sovietų Sąjungos pralaimėjimų, lygiai kaip ir Lietuva, Latvija, Estija bei kitos buvusios respublikos, laimėjo ir pati Rusija, gavusi galimybę vystytis demokratijos keliu. Deja, kol kas ta galimybe nesugebanti pasinaudoti.
Visgi knygos pabaigoje T. Venclova pastebi, kad neišvengiama Rusijos ateitis – Vakarų pasaulyje. Klausimas tik – kada.
Knygą skirčiau į dvi dalis. Pirmoji, sakyčiau, įkandama kiekvienam praprususiam skaitytojui. Tuo metu antroji reikalauja gerokai gilesnių žinių. Neišmanantis idėjų istorijos, vargu ar pajus knygos skaitymo malonumą. Bet skaityti rekomenduoju. Ypač šį puikų savaitgalį.
Leonidas Donskis, Tomas Venclova „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“, Versus aureus, 2015, 144 p.