Sigitas Parulskis yra vienas iš autorių, kurių knygas visuomet perku ir skaitau prioriteto tvarka. „Murmanti siena“ yra vienas iš geriausių romanų lietuvių literatūros istorijoje, mano galva. Bet štai „Vėjas mano akys“ ir kažkiek „Tamsa ir partneriai“ nuvylė. (praleidžiame esė ir poezijos knygas) Ir štai intriga – koks bus naujasis autoriaus kūrinys. Pasakysiu, vertas – buvo gaila, kad baigėsi.
Šį mano tekstą tikrai bus galima apkaltinti paviršutiniškumu, nes S. Parulskio tekstas vertas išsamios, gilios analizės. Kitaip tariant, daug dalykų ten yra, apie kuriuos galima kalbėti. Tačiau išlaikant formatą ir tinklaraščio esmę – bandysiu trumpai.
Pirmiausia, pribloškia pasakojimo struktūra. Vienu metu reikia skaityti du atskirus pasakojimus. Vienas pasakoja apie pagrindinio veikėjo vaikystę, kitas – vidurio amžiaus krizės periodą. Nors paprastai tokie žaidimai forma tik žaidimais ir išlieka, tačiau šiuo atveju tai puikus ir gerai įgyvendintas sprendimas. Dviem pasakojimais rašytojas puikiai atskleidžia idėją, kaip vaikystės išgyvenimai gali lemti vėlesnį gyvenimą, priimamus sprendimus.
Tiesa, klausimas – kaip iš karto skaityti du tekstus? Kadangi iš pradžių pasakojimai atrodo atskiri ir nesusiję, vėliau detalės išduoda pagrindinę mintį, o pabaigoje susilieja į vieną, reikėtų skaityti ne ištisus tekstus, o dalimis taip, kad eitų daugmaž paraleliai. Taip bus įdomiausia.
Pats tekstas, kaip ir daugelis S. Parulskio kūrinių, neapsieina be sekso ir Dievo. Ir kuo toliau, tuo, atrodo, jų daugiau. Seksas. Daug sekso. O tarpuose – kas nors apie religiją. Jei seksas kažkiek ima pabosti, kalbos apie Dievą – ne. Šiame romane pasvarstymai apie Dievą susilieja su bendru naratyvu apie viršenybę. Puikiai daug kam žinoma psichoanalizės teorija, kad problemos su tėvu vaikystėje vėliau atsiliepia santykiui su religine „viršenybe“, šioje knygoje įvilkta į daugeliui prieinamą, gardų patalą. Na, o kas nuolat skaito S. Parulskio knygas galėtų paantrinti – Parulskio ir Dievo santykis yra kažkas tokio.
Beje, sakoma, kad ši knyga turi autobiografinių motyvų. Tai gal ką ir tai suvilios.
Apibendrinant, visgi turiu pasakyti, kad „Murmančios sienos“ šis autoriaus kūrinys dar nenurungė, bet tai toks kūrinys, kokio iš S. Parulskio visuomet tikiuosi – (atsiprašau, universitete, kuris kalei man į galvą, kad nėra vyriškų arba moteriškų romanų) vyriškas, bet ne bukas.
Sigitas Parulskis „Nutylėtų lelijų miestas“, Alma Littera, 2016, 240 p.
Ačiū už rekomendaciją. Parulskį mėgstu, ypač esė, patiko „Murmanti siena“. Labai palengvėjo, kad ne man vienam nepatiko „Tamsa ir partneriai“(tris kartus bandžiau skaityti, bet neįveikdavau daugiau kaip 30 puslapių. Dabar ramu, galėsiu daugiau nesikankinti). Ieškosiu lelijų.
Lelijas verta skaityti. Manau, turėtų patikti.