Neil Gaiman „Amerikos dievai“ gali drąsiai rikiuotis šalia tokių knygų kaip „Haris Poteris“, „Žiedų valdovas“ ar „Ledo ir ugnies giesmės“ serija (geriau žinoma kaip „Sostų žaidimo“ serialas). „Amerikos dievai“ yra viena iš tų knygų, kurios apibūdinamos kaip fantastika ir dėl to šio žanro neskaitantieji gali į ją kiek įtariai žvelgti, bet ši knyga įtraukia taip, kad suskaitai kelis šimtus puslapių bene vienu mauku, paskubom ryji eilutes, nes degi iš pasiutusio smalsumo, kas gi įvyks toliau.

„Amerikos dievai“ pasakoja apie dievybių gyvenimą Amerikoje, kur jas atsigabeno čia sava ar nesava valia atsidūrę naujakuriai. Vikingai, vergai iš Afrikos, imigrantai iš Rusijos, Airijos ir Rytų Europos – su jais į naująjį pasaulį keliavo ir jų tikėjimai. Tačiau krašte, kuriame sena greitai pamirštama, dievams pasirodė nelengva – stokodamos aukų ir garbinimo, senosios dievybės verčiasi kaip išmano: pranašauja ateitį, galabija gyvulius skerdykloje, vairuoja taksi, sukčiauja ir apvaginėja. Jų vietą, tuo tarpu, užima nauji žmonių tikėjimai: technologijos, žiniasklaida, televizija – galingi ir klestintys, nes garbinami.

Naujosioms ir senosioms dievybėms besirengiant kilti į kovą vienoms prieš kitas, į šią istoriją sau pačiam netikėtai įsivelia eilinis mirtingasis pravarde Šešėlis, ką tik paleistas iš kalėjimo ir svajojantis apie ramų ir paprastą gyvenimą be jokių kriminalinių nuotykių. Lyg Alisa stebuklų šalyje ar Haris Poteris, Šešėlis iš savo nykios kasdienybės staiga patenka į pasaulį, kuriame egzistuoja magija ir burtai, keliaujama laike ir erdvėje, be to, vyksta kažkas didelio ir grėsmingo, kas, kaip kokiame Holivudo filme, graso pakeisti pasaulį, tačiau eiliniai mirtingieji nieko apie tai nežino. Tuo metu vienam iš dievų tarnauti prisiekęs Šešėlis neriasi iš kailio ir rizikuoja gyvybe, siekdamas išvengti kruvino jų susirėmimo.

Vis dėlto daugiau nei burtų šioje knygoje yra žiaurios ir karčios realybės, kurioje priversti egzistuoti ir dievai. Paradoksalu, tačiau Gaimano dievai gyvena anaiptol ne dievišką prievartos, nusikaltimų, siaubo, geismų ir kitų žemiškų niekų kupiną gyvenimą, apsistoja prastuose moteliuose, maukia viskį ir leidžiasi į vienos nakties nuotykius.

Būtent dėl šio realistiškumo ir tikrumo knyga gali būti patraukli net ir nesižavintiems fantastika. Nors jos siužeto toli gražu negalima pavadinti realistišku, su joje aprašomais įvykiais nesunku susitapatinti, o vaizdinga autoriaus kalba lengvai leidžia įsivaizduoti detales apie aprašomas situacijas. Be to, tai ne tik fantastinė istorija, bet ir įdomus žvilgsnis į Amerikos prigimtį, jos žmonių ir religijų istorijas.

Visa tai daro „Amerikos dievus“ be galo maloniu ir įtraukiančiu skaitiniu. Be to, dabar šią knygą jos iki šiol neskaičiusiems perskaityti pats metas – jau kitais metais turėtų pasirodyti pagal ją sukurtas serialas.

Neil Gaiman „American Gods“, Headline Publishing Group, 2001, 465 p.