Lietuvoje kasmet nusižudo beveik tūkstantis žmonių. Eiliniam žmogui tai – tik statistika, o savižudžių artimiesiems – tai pati giliausia, neišgydoma žaizda.
Knyga „Be pavadinimo“ – su artimojo savižudybe susidūrusių žmonių pasakojimai. Jie neįtikėtinai atviri, nuoširdūs. Žmonės, kurių artimieji pasitraukė iš gyvenimo savo noru, save apnuogina tiek, kiek tik įmanoma, atvirai papasakoja apie tamsiausius savo jausmus, išgyvenimus.
Knyga įtraukia, ji greitai skaitosi. Teko save stabdyti, nes nepaisant gana paprasto ir lengvo pasakojimų stiliaus, knygos turinys yra sunkus. Kai kurios vietos sugraudino. Labai dažnai kilo klausimas, kaip knygos herojai visa tai sugebėjo ištverti. Tad šią stiprų emocinį krūvį turinčią knygą turėtų rinktis sukrėtimams pasiruošę skaitytojai.
Nepaisant sunkaus knygos turinio, ji yra balta ne tik išore, bet ir vidumi. Skaitant šią knygą, apėmė keistas vilties jausmas. Stiprių žmonių įspūdis – tų, kurie atsitiesė po didžiausios gyvenimo tragedijos. Kiekvienas savu keliu, bet atsitiesė.
Knyga išleista laiku. Valstybėje, kurioje žudosi tiek daug žmonių, mes tiesiog privalome kuo daugiau kalbėti apie šią problemą. Knyga vertinga dar ir tuo, kad nukreipia „rampos šviesas“ nuo pasitraukimą iš gyvenimo pasirinkusio žmogaus į tuos, kurie stovi šalia. Kurie tokį veiksmą priima be proto asmeniškai, giliai ir skaudžiai.
Knyga ir turėjo būti be pavadinimo. Tai simbolis tos „sutartinės tylos“, kuri slegia įvykus savižudybei. Skaudi tiesa ta, kad ši knyga turi tūkstančius pavadinimų – tai vardai tų žmonių, kuriuos palietė baisi tragedija, pavadinimu savižudybė.
Sudarytoja Elvyra Kučinskaitė, Be pavadinimo, Alma littera, 2017, 288 p.
Net nežinau kieno ir kaip klausti. Bet… kodėl knygoje nėra tėčio, netekusio savo vaiko istorijos? Nepavyko rasti? Ar tiesiog… man to taip trūko.