Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Ne trenings tave padara kietą i ne lakierkas parodą tavą smūgį, popromane „Pietinia kronikas“, rašo humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas Rimantas Kmita. Diplomuotas filologas padarė tokį kalbinį ir moralinį izdivoną, kad knygą išsitraukti norėjosi net vaikštinėjant Romos Koliziejumi.
Pirkdamas pirmąjį bet kurio autoriaus romaną kaskart galvoju, kad statau pinigus ir laiką ant ruletės – arba pataikysi, arba ne, išloši arba liksi nusivylęs. Šiuo atveju XX amžiaus devintojo dešimtmečio šiauliečių šneka buvo tas judesys, kuris mane, kaip ir, tikiu, ne vieną, paskatino padėti žetoną. Visgi kai nusprendi rašyti knygą kokia tai keista, ne kiekvienam įprasta šneka, ko gero, sudėtinga tikėtis, kad tai netaps pagrindiniu knygos akcentu ir skaitytoją kabinančia detale.
Dabar jau galiu pasakyti, kad knygos autorius yra Šiaulių Pietinio rajono Johnas Ronaldas Reuelis Tolkinas. Jei ir ne pats tą dirbtinę kalbą sukūręs, tai bent jau meistriškai ją įvaldęs R. Kmita kuria pasaulį, jaunesnei kartai atrodysiantį kaip „fantasy“, mano ir autoriaus kartos skaitytojams – tiesiog istorija. O istorija realistiškesnė, kai ji pasakojama žilabarzdžio, mintyjančio sava, beveik užmiršta kalba. Tai vadinama autentika ir autoritetu.
Knygos kalbą supras ne tik šiauliečiai, bet ir kitų Lietuvos miestų marozai. Nors esu girdėjęs, kad dalis skaitytojų konsultavosi su šiauliečiais dėl kai kurių išsireiškimų prasmės, man ta šneka buvo visiškai suprantama ir artima. Tiesą sakant ir šitą apžvalgą norėjau parašyti ta kalba, bet perskaitęs knygą suprantau, ka originals yr viens, a visa kita tik padielkas. Aišku, aš su šitais žodžiais užaugau, nors ir ne Saulės mieste.
Ir visgi kalba šioje knygoje yra tik įrankis, leidžiantis sukurti romano kaip egodokumento, dienoraščio įspūdį. Romane pasakojama paauglio iš Šiaulių Pietinio rajono gyvenimą laukinio kapitalizmo laikais: regbį, merginas, balius ir bandymus užsidirbti pinigų. Kitaip tariant, knyga yra odė ne Šiauliams (kaip rašome knygos anotacijoje), o visų mažų miestelių berniukams iš, sakykime, ne visai prestižinių rajonų. Apie tai, kaip mums (taip, mums, nes aš rankininkas iš Utenos 7-os vidurinės) reikėjo kažkaip kovoti su visomis paaugliškomis problemomis ir dar bapkių pasidaryt. Beje, merginoms šita knyga paaiškintų, kurių galų mes tokie bjaurūs ir atžarūs būdavom.
Kas yra šita knyga iš tiesų ir koks jos tikslas, iki dabar negaliu atsakyti. Man tai atrodo, kaip mėginimas literatūra nutiesti tiltą tarp dabarties ir individo pirmapradžio socialinio būvio. Tai bandymas grįžti į laikus, kurie, nors ir nevyko prie ruso bei gali atrodyti kiek kraupūs šiandieniniams vaikų teisių specialistams, visgi buvo įdomūs ne tik politine, bet ir indvido vystymosi prasme – kai viskas aplink statosi, vyksta, o tu turi gyventi su tuo ir dar su savimi.
„Pietinia kronikas“ yra yra paprasta, lengvai skaitoma bachūriuko išpažintis (nors literatūrinė forma ir nėra tokia) su puiku ritmu, pulsuojančiu gyvymu ir stulbinančiu humoro jausmu. Nežinau ar kas gali būti juokingiau už marozą, vaistinėje perkantį prezervatyvus, „Paracetamolį“ ir „Hematogeną“. Beje, savo struktūra knyga šiek tiek primena Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ (pjesės autorius – Marius Ivaškevičius): du trečdalius kūrinio kvatoji į kumštį, o paskutinį trečdalį gaudai personažo jausenas ir išgyveni egzistencines dramas. Abi dalys vertos laiko.
Ši knyga skirta seniems perdyloms, kurie nori prisiminti laikus, kai viskas buvo paprasčiau ir žolė akyse žalesnė, bėgdavai eikliau regbio ar kokios kitos sporto šakos aikštele. Taip pat paaugliams, kuriems gal visai smagu sužinoti, kaip gyveno jų tėvai. Na, ir šiauliečiams, nes jų kalba ir taip parašyta knygos nugarėlėje.
Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“, Tyto alba, 2016, 367 p.