Mano „fantasy“ skaitymų epopėja pasibaigė. Rašiau džiaugdamasis pirmąja ir antrąja serijos „Žemjūrė“ dalimi ir štai įveikiau trečiąją. O įveikiau taip sunkiai, kad ši knyga buvo mano tolimiausias krantas, kokį pasiekiau skaitydamas šio žanro knygas. Kol kas šitame krante ir pasiliksiu.
Ursulos K. Le Guin „Žemjūrė. Tolimiausias krantas“ – trečioji puikios serijos knyga, kuri lyg ir praneša apie pabaigą. Na, arba bent jau seno archimago Gedo išleidimą į burtininkų pensiją. Jei pirmoji dalis pasakoja apie Gedo vaikystę, antroji – pagrindinį jo karjeros žygdarbį, tai trečioji yra apie jo paskutiniąją kelionę (ir tai nebūtinai reiškia, kad pabaigoje jis miršta).
Trečioji knyga pasakoja apie tai, kaip Žemjūrėje dedasi keisti dalykai – kai kuriose jos dalyse burtininkai ima netekti savo galių ir Inleido princas Arenas, atvykęs į Išmintingąją salą, praneša tai archimagui Gedui. Kitaip tariant, šioje knygoje Gedas yra Žemjūrės Hogvartso Albas Dumbldoras – kiečiausias pasaulio magas – ir tik jis gali visus išgelbėti. Tai ir plaukia dviese gelbėti Žemjūrės.
Iš esmės, knyga per daug nesiskiria nuo pirmųjų serijos dalių ir nėra nė kiek prasčiau parašyta. Knygoje vis dar gausu netikėtų posūkių, geros literatūrinės įtampos, „fantasy“ pasaulio netikėtumų ir kt. Kodėl aš šiame krante ir pasiliksiu? Nes pirmosios knygos buvo labiau netikėtos, labiau pritraukiančios. Galbūt dėl to, kad tai buvo mano vartai į šio žanro knygas. Nesudėtinga nustebinti naujoką, kitaip tariant. Ir nors perskaitęs visas tris knygas anaiptol nesijaučiu perdėm išmanančiu „fantasy“, nustebinti kažkuo visgi sunkiau.
Po dviejų trečdalių knygos jau teko kovoti su savimi, o paskutinius puslapius įveikinėjau su mintimi „Jau beveik… 5… 4… 3…“. Nelabai kokia pabaiga, deja. Bet nurašau tai į savo asmeninės problemos „Noriu ko nors naujo!“ sąrašą. Skaitydamas trečiąją knygą jau norėjau imti kokį kitokį tekstą. Tad skaitykite, Hario Poterio gerbėjai, apie tai, kaip pasibaigė Dumbldorui.
Ursula K. Le Guin „Žemjūrė. Tolimiausias krantas“, Alma Littera, 2017, 282 p.