Būna taip, kad tiesiog nesugalvoji, kokiam žanrui priskirti knygą. Ar tai detektyvas? Trileris? O gal mokslinė fantastika? Panašus jausmas kilo ir po to, kai užverčiau paskutinius Boriso Akunino knygos „Šnipų romanas“ puslapius.

Knyga savo veiksmu, žinoma, yra detektyvas, pasakojantis apie Vokietijos ir Sovietų sąjungos šnipus Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau aš šią knygą drįstu vadinti veiksmo kritika sovietams.

B. Akuninas istoriją, apie tai, kaip sovietų šnipai siekia išsiaiškinti ar fiureris puls SSRS ir kada tai darys, pasakoja per jauno, ką tik iškepto agento lūpas. Tikras komjaunuolis, idėjinis komunistas, įsivaizduojantis, kad ikirevoliucinius laikus gerai minėti gali tik buožės, engę darbo liaudį. Žodžiu, puikus išplautasmegenis.

Tačiau vystantis istorijai, pamažu keičiasi ir to paties stropaus komunisto požiūris į tarybinę santvarką. Jis vis labiau abejoja, ar tikrai Sovietų sąjunga yra geriausia šalis pasaulyje, kodėl su inteligentais, šlovinančiais ankstesnius laikus, maloniau bendrauti nei su surūgusiais tikrais komunistais.

Knygos autorius romane vis labiau ir labiau „užvažiuoja“ tarybinei santvarkai ir parodo, kaip ši ryja savus.

Jei nekreiptume dėmesio įpolitinį pasakojimo kontekstą, o kalbėtume vien apie siužetą, knygą, be abejo, taip pat rekomenduočiau. Tai nėra daugiasluoksnis detektyvas, kuriame jau nuo pat pradžių skaitytojas gali bandyti spėlioti, kas gi išdavikas. Ne, čia nauji veikėjai pasirodo netikėtai, be jokių užuominų, veiksmas vyksta greitai, o istorija – sklandi. Be abejo, lengvam skaitymui padeda ir tai, kad romaną išvertė Sigitas Parulskis, tad lietuviškai knygą galima skaityti su malonumu.

Apibendrinant, skaityti verta. Ypač dabar, kai vakarai ilgi, o už lango esančiuose šešėliuose galima įsivaizduoti informaciją renkantį sovietų šnipą.

Boris Akunin „Šnipų romanas“ Sofoklis, 2013, 288 p.