Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Mėsa, grybai ir uogos buvo laimingo ir sveiko žmonių gyvenimo šaltinis, o kvietys pastūmėjo žmoniją į problemų liūną labiau nei intraveniniai narkotikai. Maždaug taip aš supratau, kas nutiko Homo sapiens, skaitydamas Izraelio istoriko Yuval Noah Harari knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“.
Knyga yra daktaro laipsnį Oksfordo universitete apsigynusio Y. Harari mėginimas žmogui nesuvokiamą laiko tarpą sukišti į vidutiniam skaitytojui diskomforto nekeliančius 400 puslapių. Pradžia buvo daug žadanti. Pasakodamas apie mūsų seniausius protėvius – medžiotojus, rankiotojus ir pirmuosius žemdirbius, o vėliau imperijų ir geografinių atradimų laikotarpį – istorikas populiariai pateikia ištisus žmonijos istorijos, archeologijos ir antropologijos lobyno klodus, negana to, atverdamas juos suprantamai ir populiariai. Pateikiami istoriniai faktai ir šiuolaikinio mokslo žinios paaiškina, kodėl šiandieninis Homo sapiens elgiasi vienaip ar kitaip, kaip susiformavo tokie daugeliui kultūrų būdingi individo elgsenos šablonai ir kodėl retai pavyksta juos pakeisti.
Istorikas viso naratyvo metu siūlo skaitytojui savo ir kitų autorių sugalvotas originalias istorinių reiškinių interpretacijas, atkreipia dėmesį į, atrodytų, netikėtas žmonijos raidos detales, kurios, anot autoriaus, drastiškai pakeitė Homo sapiens vystymąsi. Ir daugelis tų detalių kelia klausimą – ar tikrai mūsų gyvenimas tiek daug geresnis už mūsų pirmtakų. Pavyzdžiui, kvietys. Suviliotas grūdinių kultūrų, pirmiausia, kviečio, žmonės sėdo „ant adatos“ ir veikiau regresavo nei progresavo. Kaip tikina autorius, būtent dėl kviečio žmonės metė rankiojimą bei medžioklę ir apsigyveno sėsliai. Ką tai lėmė? Dviejų genčių susidūrimas tapo ne taikiu vienos genties pasitraukimu, o kruvinais karais, nes niekas nenori užleisti savo teritorijos su namais, tų pačių kviečių laukais ir kitomis gėrybėmis.
Kadangi savastimi tai nėra istorijos vadovėlis, o mokslo populiarinimo knyga, nemažiau svarbi knygos stiprybė – intelektualus autoriaus humoro jausmas, atsirandantis bandant parodyti mūsų protėvių ir mūsų visuomenės paraleles. Viena puiki citata iliustracijai: „Turtingam senovės Egipto gyventojui niekada nebūtų šovę į galvą spręsti santykių su žmona krizės atostogomis į Babiloną. Greičiausiai jis būtų pastatęs jai ištaigingą kapą, kokio ji visad norėjo“. Tokių puikaus rašymo pavyzdžių dviejuose knygos trečdaliuose yra pakankamai, kad skaitant traukinyje kiti keleiviai kartais atsisuktų pasižiūrėti į kikenantį keistuolį.
Įžvalgus Homo sapiens atkreipė dėmesį į svarbiausią pastarojo sakinio detalę – „dviejuose knygos trečdaliuose“ (jei neatkreipėte, Jūsų „sapieniškumas“ kybo ant elnio kailio plauko). Paskutinis knygos trečdalis, atrodo, parašytas nebe to žmogaus. Knygoje nebėra vaizdingų palyginimų ir problematiką iliustruojančių paralelių su šiandiena, susimąstyti verčiančių faktų ar pritrenkiančių įžvalgų. Paskutiniai knygos skyriai yra pabambėjimai apie į vartotojiškumo liūną papuolusį Homo sapiens (kur jau atrodo, kad ir pats autorius abejoja, ar tikrai verta tą būtybę vadinti „sapiens“). Viena vertus, anokia čia istorija. Antra vertus, tokių istorijų jau girdėjau iš visokių „rastamanų“. Nesu toks entuziastingas vartotojiškumo gynėjas kaip Liudvikas Andriulis, bet palauk – mano protėviai sėdo „ant kviečio“, o mane kaltina už tai, kad noriu naujo „iPhone“?
Knyga patraukli faktų gausa. Nemaža dalis jų ištraukti iš Oksfordo, Harvardo ar Stanfordo leidinių. Tačiau dalis faktų, švelniai tariant, abejotini. Pavyzdžiui, Y. Harari pasakodamas apie imperijas rašo, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Alio, Sausio 13-oji skambino. Sakė, kad Gorbačiovas miega. Ir tai iš esmės kelia visos knygos patikimumo klausimą. Net jei tai tik vienas neteisingas faktas.
Rekomenduodamas šią knygą turiu ir patarimą – neturėtumėte jaustis prastai, jei perskaitę pusę, numesite ją šalin ar ištrinsite iš skaityklės. Viskas gerai, Jūs turite tam teisę, nes Jūsų protėviai dar ne tokių baisybių pridarė.
Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ Kitos knygos, 2016, 416 p.