Kartais vaikams ir paaugliams skirtoje knygoje galima rasti istorijų ir pamokymų, kurių nesitiki aptikti. Tokia knyga yra britų rašytojos Frances Hardinge „Melų medis“, kuri gal net labiau skirta suaugusiems, o ne vaikams.
Knyga 2015 metais laimėjo du apdovanojimus britų ir airių rašytojų darbų konkurse „Costa Book Awards“. Tuomet „Melų medis“ buvo apdovanota kaip geriausia vaikų knyga ir geriausia „Costa“ apdovanojimų knyga. Taip pat knyga susilaukė pripažinimo ir kituose konkursuose, kur arba laimėjo apdovanojimų, arba pateko tarp pretendentų. Ir ne šiaip sau.
Knygos siužetas skaitytoją nukelia į XIX a. antrosios pusės Jungtinę Karalystę. Pagrindinė knygos veikėja, keturiolikmetė Feitė Sanderlė kartu su savo šeima – tėvu pastoriumi, motina, pamišusia dėl aplinkinių nuomonės, ir mažuoju broliuku – išvyksta į Veino salą. Ten jos tėvas pakviestas dalyvauti kasinėjimuose, ieškant įvairių fosilijų. Plačiai pripažintas mokslininkas ir pastorius jau kitą dieną po savo atvykimo yra atstumiamas vietinių, nes paaiškėja, jog Sanderlis kaltinamas fosilijų klastojimu.
Tačiau tai ne vienintelė pastoriaus paslaptis. Pasirodo, kad jis augina medį, kuris minta melu ir po to sumezga vaisių, atskleidžinatį kokią nors nežinomą tiesą. Taigi, norėdama išgelbėti tėvo reputacija, Feitė ima maitinti tėvo medį melais. Ir šis jai bei skaitytojams galų gale atskleidžią vieną svarbią tiesą.
„Melų medis“ yra nepaprastai puikiai parašyta knyga, savyje talpinanti tris pagrindines stiprybes. Joje nuostabiai atskleistas laikmetis, kuriame vyksta pasakojimas, yra puiki detektyvinė istorija bei tikroviškai atskleisti šeimos santykiai.
Feitė, turinti ypatingų gabumų mokslui, iš tėvo paveldėjusi jo sumanumą bei jau perskaičiusi beveik visas knygas jo bibliotekoje, žino, kad privalo neišsišokti. Damoms neprideda pasirodyti protingomis, vartoti įmantrius žodžius ar tikėtis pripažinimo mokslo pasaulyje. Ir tai drasko merginą iš vidaus. Autorė puikiai atskleidžia, ką reiškia būti žingeidžia panele XIX a. Jungtinėje Karalystėje, kur vyrauja nuomonė, jog moterys yra kvailesnės, trapesnės už vyrus, o dukra šeimai – vargas ir nuostolis.
Detektyvinė istorija puikiai atsiskleidžia per siužetines linijas, paslėptas detales, kurių skaitytojas gali ir nepastebėti. Istorija nėra lengvai nuspėjama, nors ir skirta visų pirma vaikams.
Na, o šeimos santykių tikroviškumas pasižymi visų pirma XIX a. laikmečiu. Vyras menkai rūpinasi vaikų gyvenimu, tačiau yra griežtas ir rūstus, motina siekia užtikrinti, kad dukros reputacija būtų nesuteršta. Dukra, žinoma, visų pirma žavisi savo tėvu, siekia jo pripažinimo ir jaučia neapykantą motinai, kuri viešumoje nuolat koketuoja ir manipuliuoja.
Pripažinsiu, kad taip meistriškai į vieną istoriją sutalpinti viską, kas pasakojama šioje knygoje, turi būti tikrai sudėtinga. Tačiau knyga skaitoma lengvai, įtraukia ir pamalonina skaitytoją. Tai viena tų knygų, kurios praturtins ir vaikus, ir suaugusiuosius.
Frances Hardinge „Melų medis“, Nieko rimto, 2017, p. 320.