Kaip įmanoma ištverti tai, ką ištvėrė į atšiaurius lagerius išvežti lietuviai ar kitų tautų atstovai? Iš kur jie turėjo vidinės stiprybės tiesiog gyventi? Tokiomis baisiomis sąlygomis, šalia tokių baisių sužvėrėjusių režimo pakalikų? Kaip įmanoma nepalūžti?

Knyga pasakoja apie didvyrius, kurie atsirado vien iš dvasios stiprybės, vidinės ugnies, nes nieko daugiau jie neturėjo. Pasakojama apie drąsius lietuvius, ukrainiečius, rusus, latvius, estus, kurie, neapsikentę žiauriaus ir neteisingo prižiūrėtojų elgesio, Gulage paskelbė streikus – jie tiesiog nėjo į „darbą“ (nors vergiškas sąlygas ir darbą itin pavojingose šachtose, kuris net nebuvo apmokamas, sunku pavadinti darbu). Kadangi darbai buvo susiję su dideliais SSRS poreikiais, režimas negalėjo sau leisti, kad stotų jų šachtos ar kiti darbai.

Tiesą pasakius, streikuojantys labai daug didelių reikalavimų neturėjo – tiesiog prašė palengvinti darbo sąlygas, nakčiai nerakinti barakų, nuplėšti numerius nuo drabužių… bet šie prašymai ir parodo, kokioje beviltiškoje ir sunkiai suvokiamoje padėtyje buvo atsidūrę tie žmonės, nes jie prašė elementaraus žmogiškumo, nieko daugiau.

Įspūdį daro asmeniniai tremtinių pasakojimai. Jie pasakoja savo istoriją, kaip atsidūrė pasipriešinime, ką jame veikė, kaip juos pagavo, kaip tardė (beje, tardymų aprašymai man buvo vieni baisiausių epizodų), kaip vežė į itin atšiaurias sąlygas (užpoliarėje arba stepėje). Dauguma pasakotojų mini, kad atvykus į lagerį, jais labai rūpinosi lietuviai, kurie vieni kitiems padėjo, laikėsi kartu. Skaitant apima pasididžiavimo jausmas.

Knygos autoriai didžiąją istorijos dalį pasakoja būtent liudininkų lūpomis. Ir kiekvienas jų, net ir dalyvavęs tame pačiame įvykyje, įsiminė vis kitas detales, todėl iš visų pasakojimų susidaro pilnas vaizdas. Toks istorijos pasakojimo būdas labai įtraukia, nes iš labai arti pamatai žmogiškąją tragediją, kur žmonės nėra tik statistiniai vienetai, o asmenybės su savo istorija, šeimomis ir su savo asmenine kova.

Ši knyga – kur kas platesnis paveikslas už tą, kurį dažnai pateikia, pavyzdžiui, mokyklose. Tai pasakojimai tų žmonių, kurie išdrįso stoti į akistatą su mirtimi, nes daugiau tokio gyvenimo tverti nebegalėjo. Jie buvo pasiruošę mirti. Man atrodo, kad apie tuos žmones kalbame per mažai. Šios istorijos turėtų būti girdimos kur kas plačiau visoje Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Paulius Saudargas, Goda Karazijaitė „Gulago partizanai“, Petro ofsetas, 2018, 256 p.