Ar galima viena knyga užgauti ir įžeisti visas jautrias visuomenės grupes, pašiepti žinomiausius prekinius ženklus ir iš to sukurti rišlų siužetą? Na, rusų postmodernistas Viktoras Pelevinas savo romane „iPhuck 10“ labai stengiasi tai padaryti.
V. Pelevinas savo knygoje, kaip jam įprasta, kritikuoja visuomenę, vartotojiškumą, korumpuotus politikus, o labiausiai – politkorektiškumą ir toleranciją. Romane „iPhuck 10“ daugiausiai patyčių kliūva feministėms, seksualinėms mažumoms, juodaodžiams ir visoms jautrioms visuomenės grupėms, kurios dabartiniame Vakarų pasaulyje yra ginamos nuo diskriminacijos.
Knyga pasakoja apie policijos algoritmą, kuris klaidžioja tinkle ir tiria nusikaltimus, o tuo pačiu rašo apie juos romanus. Policijos algoritmą gali išsinuomoti bet kas, jei tik turi pinigų, o jei pinigų turi labai daug, algoritmą iš esmės gali panaudoti nusikaltimams vykdyti, tačiau susimokėti, kad tai būtų paslaptis. Tai labai aiški autoriaus kritika korumpuotai policijai, kurios parsidavinėjimas už pinigus nuolat pabrėžiamas kūrinyje. Kartais net tiesiogine prasme, kai algoritmas išnuomojamas tiesiog seksui.
Būtent seksas šiame romane užimą ypač svarbią vietą. Tačiau nesupraskite neteisingai, jo aprašymų knygoje rasite labai nedaug, daug daugiau rasite pasakojimų apie įrangą, reikalingą tam. Pats „iPhuck 10”, kuris yra aiški aliuzija į populiariuosius telefonus „iPhone“, yra seksui skirtas įrenginys. Tai tarsi sekso lėlė, kuri kartu su dirbtinės realybės akiniais visiškai atstoja gyvą partnerį ir pakanka nusisamdyti algoritmą arba nusipirkti tam specialiai skirtų filmukų.
Ir ne šiaip tokie įrenginiai yra populiarūs. V. Pelevino kuriamame pasaulyje seksu tarpusavyje užsiiminėjantys žmonės yra vadinami kiaulėnais. Jie – beveik už įstatymo ribų, o visuomenė tokį elgesį smerkia. Be to, jiems draudžiama susilaukti vaikų dėl siautėjančio viruso, kuris garantuoja apsigimimus. Taigi, visuomenė gali mylėtis tik su robotais, o vaikus kurti mėgintuvėliuose. Išimtis galioja tik juodaodžiams, kurie buvusioje JAV teritorijoje – Velferlande – kur gyvena iš išmokų, gali daryti bet ką. Jeigu už seksą tarpusavyje kas nors juos pavadintų kiaulėnais, kaip tai daroma baltaodžių atveju, būtų teisiamas už hate speech.
V. Pelevino pasaulyje kliūva ir feministėms bei genderizmo propaguotojams. Viena pagrindinių veikėjų, menotyrininkė Marucha Čo, kuri nusisamdė policijos algoritmą, yra užkietėjusi feministė, save identifikuojanti pagal lytį „boba su kiaušais“. V. Pelevinas savo knygoje yra sukūręs ir daugiau įvairių lyčių.
Taigi, autorius kritikuoja visą šiuolaikinę visuomenę ir joje keliamas problemas. V. Pelevinas tarsi parodo savo viziją, kas nutiktų, jeigu įvairūs judėjimai ir mažumos įgautų visišką valdžią ir kaip, anot jo, išsigimtų pasaulis. Tai rašytojas daro įtraukiančiai, meistriškai kurdamas istoriją ir aplink ją lipdydamas savo pasaulį.
Visgi, šioje V. Pelevino knygoje nėra originalių minčių. Knygoje jaučiama į septintą dešimtmetį įkopusio rašytojo paaugliška kritika vartotojų visuomenei, kurios jis tiesiai klausia, ar mes žinome, kas valdo mūsų norus?
Vartotojiškumą, o gal ir politkorektiškumą kritikuojantys skaitytojai V. Pelevino knyga gali susižavėti. Ją postmodernistas parašė meistriškai. Ar tai supurtys politkorektiškumą palaikančių žmonių pasaulį? Vargu. Visgi, perskaityti knygą nepakenks ir jiems, mat V. Pelevino šaržuose galima įžvelgti krislą tiesos bei pagrįstą kritiką. Nors, įspėju, knyga pasirengusi įžeisti kiekvieną, atsivertusį jos puslapius.
Viktor Pelevin „iPhuck 10”, Sofoklis, 2019, 320 p.