Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Lentynoje gulėjo knyga labai gražiu viršeliu. Todėl ir nusipirkau. Kartais žmonėms tiesiog patinka gražūs dalykai. Ir kartais jie ko nors ilgisi.
Į „Man Booker“ trumpajį sąrašą patekusios ir „Whitebread“ premija apdovanotos Matthew Kneale knygos „Anglai keleiviai“ elegantiškas, kolonialistine dvasia dvelkiantis viršelis ir buvo tas veiksnys, kuris paskatino patikėti skaitiniui vietą rankinėje. Kai literatūros mėgėjas sprendžia apie knygą iš jos viršelio reiškia, kad jam desperatiškai kažko trūksta. Šiuo atveju, geros nuotykinės literatūros.
„Anglai keleiviai“ yra 566 puslapių veikalas apie viską. Pirmiausia, apie grupelę britų, kurie susiruošė plaukti į Tazmaniją, nes vienas keleivis galvojo, kad ten yra biblinis rojus, kitam reikėjo nugabenti tabako ir alkoholio kontrabandą, trečias siekė patyrinėti čiabuvių anatomiją. Taip pat tai knyga apie medžioklę, kurioje iš pradžių Australiją kolonizavę anglai medžioja aborigenus, tada aborigenai medžioja kolonialistus, paskui vis vieni kitus medžioja, o galiausia nukenčia rojaus ieškoję avantiūristai. Ir tai jau nekalbant apie mažesnes knygoje aprašomas tragedijas – bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, motinos ir sūnaus santykius, dviejų kultūrų (kad ir taikiųjų jų visuomenės elementų) susidūrimą ir t.t. Kitaip tariant, kompleksinis kolonializmo tragedijos aprašymas.
Tragedijų pynė šiame spaudinyje susipina iš dviejų dešimčių pasakojimų, leidžiančių į šį pasaulio istorijos etapą pažvelgti iš daugiau perspektyvų, o ne tik paprastuoju kampu „anglai išnaikino aborigenus“. Beje, šie pasakojimai į vientisą naratyvą supinami organiškai, tiksliai sudėliojant dramaturginius štrichus taip, kad iš kiekvieno pasakojimo nuosekliai išeitų kitas ir knygą numesti būtų taip pat sunku, kaip išsaugoti paslaptyje dvigubą laivo sieną, prikištą kontrabandos.
Kiekvienas personažas – natūralu – mato situaciją iš asmeninės perspektyvos, tačiau net ir taip sudėtinga sukategorizuoti veikėjus į „geriečius“ ir „blogiečius“, nors jie kovoja. Veikėjai sukurti puikiai, jų elgsena motyvuota, aiški ir logiška, todėl kartais tikrai imi mąstyti ar tikrai šitas baisus jo poelgis, toks jau nepateisinamas, koks, tiesą sakant, jis išties yra. Taigi skaitytojas meistriškai vedžiojamas už nosies, nes istorijos pasakojimo vadžias perimant kitai pusei, pasikeičiamas ir požiūris į problemą.
Tokie autoriaus kūrybiniai sprendimai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi reporteriui, kartu su aborigenais besibraunančiam per džiungles, šlitinėjančiam ant laivo denio su labai keista „chebra“ (vienintele, į kurios laivą galėjai įsiprašyti) ir bandančiam suvokti laikmečio dvasią bei problemas. Nežinau, kiek to istorinio tarpsnio mėgėjai Lietuvoje nupirko „Anglai keleiviai“ egzempliorių, tačiau manau, kad galimybė iš visų kampų ir patrauklia literatūrine forma pažvelgti į vieną svarbiausių XIX amžiaus geopolitinių reiškinių, turėtų sudominti. Juolab, kad pastaraisiais metais grožinės literatūros kūrinių šia tema skaičius, kaip sako klasikai, buvo „artimas nuliui“.
Visgi ši knyga turėtų sudominti ne tik solidžius, odiniuose foteliuose įsitaisiusius, romą gurkšnojančius ir cigarus rūkančius kolonialistinės istorijos mėgėjus. Man atrodo, kad tai geras skaitinys nuotykių literatūros mėgėjams, kelionių knygų skaitytojams ir, kitaip tariant, bet kuriam nebijančiam 566 puslapių. Patikėkite, keli ilgesni skrydžiai lėktuvu su šita knyga pralėks labai greitai.
Matthew Kneale „Anglai keleiviai“, Tyto alba, 2018, 566 p.