Alisos Miniotaitės ir Igno Staškevičiaus knyga „Lyderystė“ susiviliojau dėl jos pavadinimo. Su sąvoka „lyderis“ pirmą kartą susidūriau penktoje klasėje, kai vienos klasiokės mama su pašaipa mestelėjo mano mamai, kad „jūsų dukra gi klasės lyderė“. Atsimenu, kad tuomet nei siekiau ja būti, nei greičiausiai buvau. Bet palikime tai istorijai.
Vėliau su tikraisiais lyderiais man teko susidurti darbe. Ir jie buvo labai skirtingi. Vieni įkvėpė ir iš jų labai daug išmokau, iš kitų gi labiau išmokau, kaip nesielgti, kokiu žmogumi nebūti. Kai kurie jų per aklą rezultato ar asmeninės naudos siekimą visiškai nematė žmonių, esančių šalia. Tai, kad kai kurie mano gyvenimo kelyje sutikti lyderiai elgėsi nevisai teisingai ir etiškai, padėjo suprasti ir ši knyga. Ji bando atsakyti į klausimus, kas yra lyderis, lyderiais gimstama ar tampama, kokiomis savybėmis lyderiai pasižymi, ir kt.
Visų pirma, man patiko ir gana netikėta buvo šios knygos rašymo forma – tai tarsi dialogas tarp dviejų žmonių, dviejų lyderių, kurie bando į tą patį klausimą pažiūrėti iš dviejų skirtingų perspektyvų – teorinės ir praktinės. Skaitant knygą nejučia galvoje įsitraukdavau į pokalbį, su savo mintimis, argumentais ir prieštaravimais. Kartais norėdavosi sakyti: „ne, nesutinku su tuo“, o kartais „taip, taip ir yra!“ Manau, tai yra didžiausia šios knygos stiprybė – kad ji priverčia susimąstyti ir galvoje susidėlioti, kas tau yra tikrasis lyderis bei koks lyderis galėtum ir norėtum būti tu pats.
Knygoje nėra sausai pateikiama teorija, ir tai yra dar vienas pliusas. I. Staškevičius nemažai pasakoja apie savo patirtį, čia daugiau sužinome ir apie jo verslo partnerį Nerijų Numavičių, apie jų verslo pradžią, ir apie tai, kaip jis jautėsi, kai Rygoje sugriuvo „Maxima“ bei teko imtis lyderystės. Būtent jo pokalbio dalis rodo, kaip dažnai teorija skiriasi nuo praktikos. Ir, sakyčiau, kad būtent I. Staškevičiaus požiūris į lyderystę man yra artimesnis.
Skaitydama šią knygą ir galvodama apie savo patirtį, supratau, kad nesu sutikusi tokio lyderio, kuris visiškai atitiktų kažkurį teorinį modelį ar idealą. Iki šiol vienus vertinu, pavyzdžiui, už drąsą ginti savo darbuotojus, kitus – už gudrumą. Jeigu man reikėtų sukurti lyderio idealą, jis būtų sulipdytas iš skirtingų žmonių. Perskaičiusi šią knygą dar labiau supratau, kad būti lyderiu nėra lengva, nes iš to išplaukia labai daug klausimų ar abejonių, ir jeigu bent viena tavo savybė įkvepia žmones, tai jau yra sėkmė.
Visgi vertingiausia knygos citata man pasirodė ši: „(…) kol nesame patyrę nuopolių ir išdavysčių, sėkmių ir nesėkmių, kol mūsų ištvermės, moralės ir sąžiningumo ribos nepatikrintos, negalime būti tikri lyderiai (…)“. Manau, kad tai yra visa esmė – galima gimti su lyderystės savybėmis, tačiau tikrąjį lyderį nugludina pats gyvenimas.
Kažkuriuo metu atkreipiau dėmesį į knygos viršelį – čia minia sustojusi ratu, o tame rate stovi vienišas žmogus. Raktinis žodis čia yra „vienišas“. Turbūt tai yra lyderis. Susimąsčiau, kad lyderystę įsivaizduoju visiškai ne taip. Jeigu aš kurčiau viršelio dizainą, mano lyderis stovėtų priekyje, o visa minia už jo, bet visi kartu. Jeigu knyga pažadino mano vaizduotę ir paskatino atsakyti į klausimą „o kaip daryčiau aš?“, manau, tai taip pat rodo jos vertę.
„Lyderystė“ buvo pirma tokio pobūdžio mano perskaityta knyga ir manau, kad ji buvo man naudinga. Knygos neperskaičiau vienu ypu, nes ji nėra labai lengva, nors ir parašyta suprantamai. Raginčiau knygą perskaityti ne tik lyderiams ar siekiantiems lyderystės, ji turėtų būti naudinga visiems – taip pat ir žmonėms aplink lyderį, kad jie suprastų, kokios atsakomybės gula ant lyderio pečių, kokie klausimai sukasi jo galvoje, kaip jis mąsto ir veikia. Galbūt tuomet ir bus taip, kaip tame paveikslėlyje, kurį įsivaizdavau – už lyderio mūru stos jo komanda, o jis stovės kartu su ja.
Alisa Miniotaitė, Ignas Staškevičius „Lyderystė“, Tyto alba, 2019, 256 p.