Lietuvių autoriai retokai imasi tarptautinių siužetų, kuriuose veikėjai būtų užsieniečiai, o veiksmas vyktų tik svečiose šalyse, net neužsimenant apie Lietuvą. Dalia Smagurauskaitė savo pirmajame romane „Madraso deimantas“ laužo įprastą lietuvių autoriams vagą ir skaitytojus nukelia kaip įmanoma toliau nuo gimtinės.
Kelionių entuziastams pažįstama kaip dviejų knygų apie Italiją autorė D. Smagurauskaitė savo romane skaitytojus nukelia į XVIII a. Indiją, šiuolaikinę Europą ir Maroką, o pati knyga pagal geografiją yra aiškiai suskirstyta į tris dalis.
Pirmoji knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie Indijos miesto Madraso gubernatorių Tomą Pitą ir į jo rankas patekusį užkeiktą deimantą, žavi istorinėmis detalėmis ir įtraukiančiu rašymo stiliumi. Skaitytojas iš tikro atsiduria XVIII a. pradžios Indijoje, kurią kolonizuoja britai, o aprašymai tiesiog leidžia užuosti laivais plaukiančių jūreivių dvoką ir sunkią būklę. Skaitant atrodo, kad Madraso deimantas guli ne gubernatoriaus, o paties skaitytojo rašomojo stalo stalčiuje.
Skaitydamas pirmąją knygos dalį nejučia pagalvojau, kad galbūt Kristina Sabaliauskaitė gali sulaukti rimtos konkurencijos istorinių romanų kategorijoje. Tačiau pasibaigus pirmai knygos daliai baigėsi ir tokios mintys. Po to, kai papasakojama Madraso deimanto atsiradimo istorija ir trumpa jo klajonė po pasaulį iš Indijos į Britaniją, XVIII a. siužetas nutrūksta ir skaitytojas nukeliamas į 2011 metus, kur gauja vagių nori deimantą pagrobti. Taip ir lieka neaišku, kodėl deimanto istorijai skiriama tiek daug dėmesio, nes tolesniam knygos veiksmui pirmoji dalis neturi visiškai jokios įtakos ir apskritai nelabai siejasi.
Tokį laiko šuolį ir savotišką ilgą įvadą į pagrindinį siužetą būtų galima paaiškinti noru sukurti reikiamą nuotaiką bei pabrėžti deimanto mistiškumą, tačiau nei viena, nei kita antroje ir trečioje knygos dalyse neatsiskleidžia.
„Madraso deimanto“ antrojoje dalyje skaitytojai nukeliami į šiuolaikinę Europą, kur meno ekspertė Adelė su sėbrais planuoja iš milijonieriaus pavogti deimantą. Ši dalis gerokai skiriasi nuo knygos pradžios ir savotiškai pribloškia skaitytoją, kuris dar nespėjo atsigauti nuo įspūdingų Indijos vaizdų ir yra nukeliamas į gerokai mažiau ypatingą Antverpeną.
Na, o kad skaitytojui visiškai susisuktų galva, iškart po deimanto vagystės rašytoja siužetą nukelia į Maroką, kuriame pagrindine veikėja tampa Sofija – tariamai geriausia Adelės draugė, bandanti surasti paslaptingai pradingusią vagišę. Ši knygos dalis sužavi Maroko aprašymais, nuostabiomis vietinių gyvenimo detalėmis, kurias turbūt gali pastebėti tik patyrę keliautojai. Pati istorija taip pat neatitrūksta nuo antrosios knygos dalies, o siužetas yra įtemptas ir sunkiai nuspėjamas.
Visgi, knyga skaitytoją turėtų palikti pasimetusį. Trys knygos dalys, trys pagrindiniai veikėjai ir trys ne visai tarpusavyje susijusios istorijos, kurias jungia vienas deimantas. Toks istorijos šokinėjimas apkartina skaitymą, tačiau situaciją gelbėja D. Smagurauskaitės sugebėjimas įtaigiai rašyti ir įtraukti auditoriją į detales.
Viliuosi, kad ateityje D. Smagurauskaitė imsis romano, kuriame pasakos tik apie XVIII a. Indiją arba kitą senovės šalį, nes tai jai daryti sekasi puikiai.
Dalia Smagurauskaitė „Madraso deimantas“, Baltos lankos, 2019, 240 p.