Postapokaliptiniai pasakojimai yra turbūt vienas labiausiai nuspėjamų žanrų. Tokiose knygose paprastai egzistuoja po kokios nors milžiniškos nelaimės išgyvenęs žmogus ar bendruomenė, kuriai tą gyvenimą apkartina kiti – blogi žmonės. Na, žinoma, taip pat visa planeta būna arba padengta ledynais, arba kaitinama milžiniško karščio, o gal – tiesiog radioaktyvi.
Kaip tokiame kontekste galima išsiskirti knygos originalumu? Amerikiečių fantastas Hugh Howey, kuris lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš kitos postapokaliptinių romanų serijos „Šachta“, atrodo, rado savo būdą. Naujausia į lietuvių kalbą išversta autoriaus knyga „Smėlis“ prikausto dėmesį.
Tai pirmoji iš penkių serijos knygų, pasakojančių apie postapokaliptinę žemės planetą. „Smėlio“ siužetas toks kaip ir visų postapokaliptinių romanų. Egzistuoja bendruomenė, kuri išgyveno nelaimę, o stichijos priežasčių jau niekas nepamena – visas pasaulis kažkodėl yra padengtas smėliu. Ir ne šiaip padengtas, o palaidotas po keliais šimtais metrų.
Žinoma, šiame pasaulyje egzistuoja milžiniška socialinė neteisybė. Vienoje pusėje elitas, kuris gali maudytis voniose, kitoje – vargšai, kurie nuo sausros gelbėjasi nedidelėse gertuvėse pirkdami vis brangstantį vandenį. Kitaip tariant, nieko stulbinančio, tad kaip H. Howey prikausto skaitytojų dėmesį?
Šio rašytojo bruožas yra kurti labai detalius pasaulius, kuriuose egzistuoja unikalūs dalykai. „Smėlio“ serijoje pasakojama apie narus, kurie specialių kostiumų pagalba paneria į kelių šimtų metrų gylį ir iš po smėlio traukia įvairiausius daiktus. Tai knygoje yra pagrindinis ekonomikos variklis ir net namai statomi iš to, ką pavyko ištraukti iš po žemių.
Aplink šį narų pasaulį autorius konstruoja visą knygos vaizdą, padailindamas įvairiomis detalėmis. Knyga parašyta taip, kad tikrai gali patikėti, jog nusikėlei į pasaulį, kuriame vienintelis būdas rasti resursų yra nerti su specialiu kostiumu kelis šimtus metrų į smėlį. Knygoje prostitutės, kurioms atsiskaitoma iš po smėlio ištrauktu nagų laku, alaus gamybos aparatai, kurie padaryti iš senuose palaidotuose ofisuose rastų kavos aparatų ir taip toliau.
Pirmojoje serijos dalyje autorius daugiausiai pasakoja apie patį postapokaliptinį pasaulį ir tik lengvai užsimena apie priežastis, dėl ko jis tokiu tapo. O tai padeda išlaikyti intrigą ir sudominti skaitytoja tęsti romanų seriją.
Tie skaitytojai, kurie jau susipažino su H. Howey „Šachtos“ trilogija, „Smėlyje“ turėtų rasti ne tik rašymo stiliaus panašumų, bet ir siužeto bei konstrukcijos panašumų. Kaip ir ankstesnėje savo kūryboje, autorius daug dėmesio skiria pasaulio konstravimui ir sudaro įspūdį, kad kažkas didesnio ir galingesnio valdo išlikusius žmones.
„Smėlis“ yra įtraukianti ir įdomi istorija, kuri žavi ne pasakojimo originalumu, o kuriamo pasaulio detalumu. Todėl nerekomenduočiau knygos skaityti paplūdimyje. Pasimėgaukite ja, kai niekas neblaško.
Hugh Howey „Smėlis“, Alma littera, 2019, 336 p.