„Ginklai, mikrobai ir plienas“ kviečio draugijoje

image1Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.

Kviečio įtaka žmonijos vystymuisi yra nepaneigiama, tačiau gerokai pervertinta. Atahualpa ir Franciskas Pizarras Jums apie tai papasakotų daugiau.

Tiesa, apie tai daugiau gali papasakoti (tai netgi būtų kur kas paprasčiau) ir Jaredas Diamondas – amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, geografijos profesorius bei mokslo populiarinimo knygų autorius. Prieš daugiau nei du dešimtmečius išleista ir į lietuvių kalbą tik pernai išversta jo knyga „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ atspindi autoriaus titulų grandinėlės vertę.

„Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ yra lengvai skaitoma 13 tūkstančių metų žmonijos istorijos apžvalga ir detali tarpdisciplininė analizė, kurios tikslas – parodyti skaitytojui, kodėl vienos visuomenės tapo pažangiomis, o kitos arba buvo nukariautos, arba vystėsi gerokai lėčiau ir šiandien yra laikomos atsilikusiomis. Turiniu ši studija primena dvi kitas knygas.

Pirmoji, apie kviečio reikšmę visuomenių formavimuisi pasakojusi Yuval Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Tiesą sakant, kvietys pastaraisiais metais man tapo vienu įdomiausių knygose aprašytų dalykų. Ir du skirtingi šios grūdinės kultūros vertinimai abi knygas paverčia nepaprastai įdomiomis. Abu autoriai konstatuoja faktą, kad kviečio paplitimas lėmė visuomenių sėslumą, tačiau abu tai vertina skirtingai: Y. Harari labiau akcentuoja tai, kad sėslumas leido plisti ligoms ir sukėlė karus dėl žemių, o J. Diamondas to neneigdamas priduria, kad „ant kviečio sėdusios“ visuomenės greičiau pasigamino ginklų, įgavo imunitetą įvairiems mikrobams, tapo jų nešėjais ir tai lėmė pranašumą prieš kitas visuomenes.

Antroji, apie visuomenes saugojusius, o kartais provokavusius kalnus, jūras ir kitus geografinius objektus pasakojusi Timo Marshallo knyga „Geografijos įkaitai“. Nors su šiuo tekstu tokios įspūdingos diskusijos lyg ir nėra, jie puikiai papildo vienas kitą. T. Marshallo geografijos pamokos yra geras pagrindas toliau gilinant žinias apie natūralių kliūčių įtaką visuomenių likimams.

Visgi J. Diamondo knyga gerokai skiriasi nuo anų dviejų. Nors ir negalėjau susilaikyti šioje apžvalgoje neparašęs žodžio apie grūdines kultūras, „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ kalba ne apie vieną ar kelis veiksnius, lėmusias visuomenių raidą, bet ištisą kompleksą priežasčių – pradedant skirtinguose regionuose gyvenančių laukinių gyvūnų tinkamumą prijaukinimui, baigiant visuomenių polinkiu į inovacijas. Taip autorius kuria įtikinantį naratyvą: jei vieną argumentą gali mėginti paneigti, galinėtis su paketu faktų iš įvairių mokslo sričių pernelyg sudėtinga. Beje, ant knygos viršelio puikuojasi apie tai vaizdžiai kalbanti to paties Y. Harari citata: „Jaredas Diamondas išmokė mane pamatyti didįjį pasaulio istorijos paveikslą“.

Prie to paties verta pridurti ir tai, kad metodologiją knygos autorius pritaiko ne selektyviai pasirinktiems keliems regionams, o praktiškai visoms pasaulio dalims. Viena vertus, daugumai pasaulio skaitytojų tai galimybė sužinoti apie kitų, paprastai mažai aptariamų regionų istoriją. Antra vertus, J. Diamondas tą pačią analizės sistemą pritaikydamas daugybės regionų visuomenių raidos aiškinimui ją legitimizuoja skaitytojo akyse.

Vienintelis knygos trūkumas yra tai, kad ji per daug ištęsta. Bemaž tris ketvirtadalius knygos autorius pasakoja apie priežastis, lėmusias skirtingas visuomenių vystymosi kryptis, tarsi pristato analizės metodą ir tai iliustruoja pavyzdžiais. Likęs ketvirtis skiriamas atskiram kiekvieno regiono aptarimui, kur ne tik kad neišvengta pasikartojimų, bet netgi susidaro įspūdis, jog vėl iš naujo skaitai tą patį tik kažkur vis išlenda koks naujas, negirdėtas faktas.

Nepaisant to, rasistinę visuomenių raidos teoriją į miltus sumalanti studija „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ verta vietos lentynoje greta „Geografijos įkaitai“ ir „Sapiens“. Knyga nusipelno rekomendacijos, o trys jos ketvirčiai – ir kiekvienos skaitymo minutės.

Jared Diamond „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“, Kitos knygos, 2018, 608 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *