„Prezidentas“, pavogęs savaitgalį ir pietus

IMG_0116Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.

Skaityti Andriaus Tapino knygas yra tas pats, kas valgyti ilgai trokštą „BigMacą“: tai bus greiti, į „Michelin“ žvaigždutę nepretenduojantys, organizmui vertingų medžiagų neprisotinti, tačiau labai malonūs pietūs.

Pristatinėti Andrių Tapiną skaitančiai auditorijai skirtame žurnale greičiausia nėra pats prasmingiausias dalykas. Visgi apart to, kad tai garsus žurnalistas, laidų vedėjas, visuomenininkas, „Laisvės TV“ įkūrėjas ir knygų „Vilko valanda“ bei „Maro diena“ autorius, jo  vardas kurį laiką buvo linksniuojamas ir kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus sąraše. Tai prisimenant mūsų „BigMacas“ įgauna savitą prieskonį.

Tapino – kaip rašytojo – fenomenas man yra vienas žaviausių reiškinių lietuvių literatūroje. Už savo knygas autorius vargiai gaus Nobelio ar kokią kitą vertingesnę premiją (tiesa, „Vilko valanda“ yra gavusi „Patriotų premiją“), nesu tikras net ar ji pateks į mokyklinę literatūros programą, tačiau trilerio tikslas ir nėra toks, matyt. Užtat jie – graibstomi. Visuomet laikiausi nuomonės, kad parašyti knygą, kurios niekas neskaitys (kiek ji literatūriškai tobula bebūtų), yra kur kas lengviau nei parašyti knygą, kurią skaitys žmonės, per metus perskaitantys tris knygas.

Sakysite, bepigu pūsti tiražus, kai turi vardą. Visų pirma, nematau čia nieko blogo. Visų antra, ir Škėma turi vardą. Daugybė Lietuvos rašytojų sąjungos narių irgi turi vardus (sorry, Regimantai). Gali ieškoti visokių šio autoriaus knygų pardavimo priežasčių, bet reikia pripažinti – A. Tapinas geba sukurti labai gerą veiksmo trilerį – greitą, su daugybe pokyčių ir netikėtomis pabaigomis.

Naujausia jo knyga – politinis trileris „Prezidentas“ – yra puiki šių gebėjimų išraiška. Kita vertus, politiniai rinkimai apskritai yra gera medžiaga tokio žanro tekstui. Dėl to daugelį į romaną sudėtų elementų mes jau esame matę Lietuvos politiniame lauke: išdavystes, pakilimus ir nuopolius, dėl vienos klaidos žlugusias karjeras ir pan. A. Tapinas – it koks politikos metraštininkas – jau matytus epizodus, juos gaubusius kontekstus bei girdėtas citatas susideda po ranka ir pina juos į romaną sukurdamas šyptelėti verčiančias intertekstines sąsajas.

Panašiu principu autorius kuria ne tik fabulą, bet ir personažus. Be jokios abejonės, knygoje nerasite nė vieno šiuolaikinio politiko, žurnalisto ar visuomenininko tikrojo vardo, tačiau skaitant visgi galima susidaryti įspūdį, kad tai vienas ar kitas realus asmuo. Ir tai būtų klaida. Kiekvienas A. Tapino knygoje „Prezidentas“ kuriamas personažas yra skirtingų asmenybių citatų, charakterių bei veiksmų kratinys, toks savotiškas politkultūrinis kiborgas. Pavyzdžiui, kandidatas į Prezidentus Rokas Oginskis man yra ir šiek tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Arvydas Komskis (paskaitę romaną tikrai suprasite kodėl).

Visų šių literatūrinių gudrybių – bandymo išrišti, kas yra kas, atpažinti garsias politines citatas bei įvykius, skatinančius knygą sieti su Lietuvos politine realybe – mišinys kartu su nuolatiniais ir netikėtas pasakojimo vingiais sukuria politinį trilerį, kuriuo gali mėgautis platus skaitytojų ratas. Įskaitant ir tuos, kurie paprastai perskaito tris ar mažiau knygų per metus (kitaip tariant – tiesiog nemėgstantys skaityti).

Tradicinis klausimas – ar tai gera knyga? Tai tikrai labai neblogas savo žanro kūrinys. „Vilko valanda“, tiesa, man vis tiek labiau patiko, bet ir „Prezidentas“ sugebėjo pavogti savaitgalį ir vienus pietus.

Andrius Tapinas „Prezidentas“, Alma Littera, 2019, 280 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *