Nors kiek besidomintys populiariąja kultūra ir televizija tikrai yra girdėję apie „Tarnaitės pasakojimą“ – populiarų serialą apie distopinį pasaulį, kuriame moterys tampa beteisėmis gimdymo mašinomis. Šiemet lietuvių kalba pakartotinai išleista ir serialą įkvėpusi knyga.
Pirmą kartą dienos šviesą rašytojos Margaret Atwood kūrinys išvydo dar 1985 metais. Jau tuomet knyga sulaukė didžiulio pripažinimo, laimėjo ne vieną apdovanojimą ir buvo nominuota įvairiuose prestižiniuose konkursuose. Pagal ją prieš du dešimtmečius jau buvo sukurtas filmas, taip pat – opera.
Tačiau tikrojo populiarumo kūrinys sulaukė, kai 2017 metais pasirodė pirmasis pagal knygą sukurto serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sezonas. Tiesą sakant, serialas taip atgaivino knygos populiarumą, kad M. Atwood šių metų rugsėjį turėtų publikuoti knygos tęsinį, „Testamentai“, kuriame veiksmas vyks praėjus 15 metų nuo „Tarnaitės pasakojimo“ istorijos.
Tai kuo ypatinga šį istorija, sulaukusi tarptautinio populiarumo?
Šis distopinis romanas pasakoja apie netolimą ateitį. JAV tampa Gileado respublika, paremta savotiška krikščioniška šariato teise. Dėl įvairių negandų nuniokotoje respublikoje gimstamumo rodikliai yra tragiški, todėl yra įteisintos tarnaitės, kurios statusą turinčioms šeimoms turi pagimdyti vaikų. Būtent tokios tarnaitės akimis ir pasakojama istorija.
Tarnaitė Fredinė tarnauja įtakingo vado namuose. Jos kasdienės pareigos susideda iš ėjimo į parduotuvę produktų, kurių vis trūksta, taip pat iš pasirodymų įvairiose diktatūros įvestose ceremonijose. Visada raudonai vilkinti ir pašaliniams veido negalinti demonstruoti tarnaitė turi dar vieną pareigą. Maždaug kartą per mėnesį ji privalo atsigulti ant vado žmonos, kuri negali susilaukti vaikų, ir permiegoti su vadu. Ši, mūsų akimis, iškrypusi ceremonija, kurios metu bandoma apvaisinti Fredinę, yra vienas iš Gileado respublikos išradimų.
Netrukus Fredinė vis labiau įsisuka į vado namų gyvenimą ir sužino tamsių paslapčių, kurių, nenorėdamas sugadinti skaitymo malonumo, neatskleisiu.
Visgi romanas yra ne tik geras pasakojimas apie distopinį pasaulį. Jame taip pat atskleidžiama, kokia trapi gali būti santvarka ir mūsų šiandieninis pasaulis. Gileado respublika neatsirado per naktį, ji po truputį keitėsi, žmonėms norint vis didesnio saugumo ir dėl to sutinkant paaukoti vis daugiau laisvių.
Knygoje kalbama apie rasizmą, moterų išnaudojimą ir apie griežtą santvarką, kurioje nėra vietos intymumui, cigaretėms, įvairioms nuodėmėms, o už nusižengimus baudžiama viešomis egzekucijomis. Visgi, vado namuose yra draudžiamų žurnalų, rūkoma, o pats vadas nevengia viešnamių, kurių egzistavimo valdžia oficialiai nepripažįsta.
Taigi, autorė puikiai keliais sluoksniais atskleidžia, kokios iškrypusios ir sau prieštaraujančios gali būti diktatūros. Nepamirškime, kad kūrinys pasirodė dar tada, kai egzistavo Sovietų sąjunga.
Kalbant apie pačią knygos struktūrą, galima ją suskirstyti į dvi dalis – dabartį ir praeitį. Pagrindinė veikėja pasakoja apie savo potyrius Gileado respublikoje, tačiau vis sugrįžta prisiminimais į praeitį ir taip papasakoja JAV žlugimą bei diktatūros iškilimą. Knygoje vengiama tiesioginės kalbos, mat sudaromas įspūdis, kad tarnaitė savo pasakojimą iš tiesų pasakoja skaitytojui. Tai gali kiek apsunkinti skaitymą, tačiau knygos kokybei tikrai netrukdo.
Rekomenduoju ne tik fantastikos ar distopijos gerbėjams, bet ir tiems skaitytojams, kurie mėgsta gerą siužetą ir susimąstyti priverčiantį pasakojimą.
Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, Baltos lankos, 2019, 334 p.