Knygų su patarimais, o dažniau – nurodymais, kaip auginti vaikus, tikrai labai daug. Kai kurie knygynai net turi atskirus skyrius tokioms knygoms. Jos neretai mane sudomina, nes man smalsu, kaip vaikų auginimą mato psichologai, sociologai ar kiti mokslininkai. Pabrėžiu, mokslininkai, o ne influenserės supermamos, turinčios (arba dar tik besilaukiančios) vieną vaiką iki 2 metų ir galvojančios, kad vaikų auginimą perprato tiek, kad jau gali rašyti knygas.

Tačiau neretai pavarčiusi tokias knygas padedu jas atgal į lentyną, nes dauguma – pernelyg kategoriškos, auklėjančios ir skelbiančios vieną absoliučią tiesą visiems vaikams. Nesuprantu, kodėl mes jau išmokome, kad vienodų suaugusių žmonių nebūna, bet vis dar bandome visus vaikus pritempti prie vieno vidutinio statistinio vieneto?

Kiek esu skaičiusi knygų apie auklėjimą ir vaikų auginimą, nė viena knyga manyje taip nesurezonavo kaip Esther Wojcicki knyga „Kaip užauginti žmones, kuriems sekasi“. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Šią knygą man rekomendavo draugė, kuri ją pavadino absoliučiu pagrindu tėvams, o tai mane suintrigavo.

Šios knygos privalumas tas, kad ji parašyta absoliučiai ne didaktiniu tonu, labai lengvai ir, svarbiausia, apie savo asmeninę patirtį. E. Wojcicki turi tris dukras, kurios visos yra sėkmingos kokioje nors srityje, ir ji pasakoja savo istoriją, kokiomis vertybėmis vadovaujantis ji augino savo vaikus. Be to, kad yra mama, ji dar ir moko vaikus žurnalistikos (dėl ko man ši knyga tapo dar artimesnė), ir savo metodus, kuriuos pavadino TRICK, taiko ir su mokiniais.

Knygoje apstu pavyzdžių, kaip ji elgėsi vienoje ar kitoje situacijoje, kokias klaidas pati darė. Kiekvienai gyvenime situacijai receptų, be abejo, nesugalvosi, tačiau E. Wojcicki vadovaujasi pagrindinėmis vertybėmis, o visa kita išplaukia iš jų.

Dar daugiau, tai, ką ji rašo, nėra kažkoks raketų mokslas, kurį pradėjus taikyti mano šeimos gyvenimas radikaliai pasikeistų. Tiesą sakant, mes ir iki šiol daug ką darėme taip, kaip siūlo E. Wojcicki, tačiau dabar suprantu, kad toks kelias gali būti teisingas. Perskaičiusi šią knygą panorau suteikti savo dukrai (jai netrukus ketveri) daugiau sprendimo galios ir pradėjau nuo absoliučiai paprasto dalyko – ji ryte pati išsirenka, ką rengsis, ir pati apsirengia. Sunkumai čia du – procesas trunka ilgai, tenka nuolat raginti ir nervintis, kad vėluoji į darbą; antras – kartais drabužiai uždedami atvirkščiai arba kažkaip ne taip, tačiau tai man neberūpi. Pagalvokime, juk svarbiausia, kad vaikas kažką iš tiesų daro pats, o atvirkščiai apsivilktas megztinis vaikui jokios žalos nedaro (na, galbūt išskyrus, kad kiti tėvai arba auklės pagalvos, kad mes netikę tėvai, vaiko aprangos nesužiūrim, bet man tai jau seniai neberūpi).

Šioje knygoje – jokio spaudimo siekti tobulybės. Atvirkščiai, autorė ne kartą pabrėžia, kad tobulumas yra iliuzija, tobulų nebūna, ji pati netobula, be to, tėvai savo tariamu tobulumu tik kenkia savo vaikams.

Knygą siūlau skaityti tiems, kas taip pat netiki tobulumu ir nemano, kad absoliučiai visus vaikus galima sukišti į tą patį stalčių, auginti pagal kažkokius kažkieno sugalvotus kriterijus. Jeigu nepasitikite savimi kaip tėvais, šią knygą dar labiau rekomenduoju.

O labiausiai rekomenduoju tiems, kas susikoncentravę į rezultatus, kas yra pavertę savo vaikus projektais ir savo neįgyvendintų svajonių siekėjais. Tikiuosi, ši knyga bent kiek atvers akis.

Esther Wojcicki „Kaip užauginti žmones, kuriems sekasi“, Baltos lankos, 2019, 278 p.