Apžvalga publikuota žurnale „Verslo klasė“
Nesibaiminkite, tai nėra mokslinė monografija. Šitokį sakinį apžvelgdamas knygas „Verslo klasėje“ tikrai esu rašęs ne kartą. Dėl to šią recenziją, manau, prasminga pradėti taip: nesibaiminkite, tai yra mokslinė monografija.
Knygų leidyba yra verslas. Kartais pernelyg sudievinamas, it kokią dangišką šviesą nešantis, bet tai yra verslas. Lygiai toks pat, kaip, sakykime, sūrio gamyba. Tik kartais nutinka taip, kad leidyklos leidžia nuostolingas knygas net ir žinodamos, kad jos tokios bus. Turėti neperkamą, tačiau vertingą knygą yra geros leidyklos reputacijos reikalas. Nežinau, ar Gintaro Beresnevičiaus studija „Lietuvių religija ir mitologija“ yra nuostolinga knyga, tačiau ji turi visas reikalingas savybes tokia būti ir ji tikrai duoda leidyklai reputacijos taškų.
Gintaras Beresnevičius – vienas garsiausių Lietuvos religijotyrininkų, senosios lietuvių religijos tyrinėtojų, taip pat ir rašytojas, eseistas. Jo studija „Lietuvių religija ir mitologija“ pirmąkart išleista 2004 metais, o „Tyto Alba“ šiemet ją perleido. Daugiau ar mažiau, matyt, aišku, apie ką ši knyga – ji pateikia sisteminį senovės lietuvių religijos vaizdą. Bet ji yra kur kas daugiau nei tik apie tai.
G. Beresnevičius rašo apie baltų pasaulį, kurio neatskiriama dalis yra religija. Tikėjimas formavo ne tik senovės lietuvių pasaulėjautą, pasaulėžiūras ir kultūrinį klodą, bet ir lėmė daugelį kasdienio gyvenimo sričių. Senasis tikėjimas turėjo šimtus dievų, kurie buvo atsakingi iš pačias smulkiausias tikinčiųjų gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, dievas Bentis, dažniausiai vadinamas kelionių dievų, gaudavo savo pagarbos dalį tuomet, kai keliaujantysis norėjo į kelionę susirasti bendrakeleivių.
Taigi G. Beresnevičius imasi ne tik tikėjimo fundamentų analizės, bet ir suteikia žinių apie lietuvių kasdienybę. Religija, be jokios abejonės, lemia tikinčiojo būdą bei vertybes, darančias įtaką jo elgseną. Dėl to religijotyrininkas senojo tikėjimo kontekste pasakoja apie tai, kad senovės lietuviams yra baimė, garbė, narsa, ištikimybė, kaip lietuvis matė savo egzistenciją.
Idėjų istorikai linkę manyti, kad šiuolaikinę Europą suformavo viduramžiai, taip pat neabejotinai vienas iš Vakarų pasaulio kultūrinių polių (o gal klodų?) yra krikščionybė. Visgi privalu suvokti, kad religija nesibaigia per vieną dieną. Tad neišvengiamai svarbus šios studijos akcentas yra baltų tikėjimo ir katalikybės santykis. G. Beresnevičiaus pateikimi rašytiniai šaltiniai rodo, jog aistros dėl šventųjų giraičių kirtimo kilo net ir po krikšto, o senosios lietuvių religijos apraiškų sutikta ir praėjus trims amžiams po jo. Ir žinote ką? Ši knyga taip pat yra ir apie mus, po Perkūnais. Ji kalba apie mūsų protėvius, kurie paliko dalį savastiems musyse. Daugiau apie tai – šioje studijoje.
Žvelgiant į knygą formaliai, didžiausia jos stiprybė yra tai, kad baltų religija aptariama kitų religijų kontekste. Ir ne tik krikščionybės, kas yra neišvengiama dėl to meto istorinės tikrovės. Senojo baltų tikėjimo panašumų ir skirtybių ieškoma aptariant graikų, slavų, irakiečių ir kitas religijas. Suvokimas (dažnai ateinantis per palyginimus su kitomis kultūromis), ką mūsų protėviams lėmė ugnis, medis ar kalnas ne tik praturtina skaitytojo žinių bagažą, bet ir leidžia suvokti kultūrines ištakas.
Aš neturiu jokios kompetencijos įvertinti šios studijos moksliniu aspektu. Be to, neabejoju, kad prieš leidžiant ją įvertino bent keletas gudrių akademinių recenzentų. Kaip skaitytojas, besidomintis religijomis ir senąja Lietuva, galiu pasakyti tik tiek – ši knyga verta būti ne nuostolinga.
Gintaras Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“, Tyto Alba, 2019, 471 p.