Žmonija per visą savo istoriją tikrai turi kuo pasigirti. Jos išradimų, atradimų ir pasiekimų sąraše yra tokie nuostabūs dalykai kaip karai, genocidai, branduoliniai ginklai, milžiniški kiekiai atliekų, kitų rūšių naikinimas ir t.t. Visas šias mūsų rūšies pergales glaustai bando apžvelgti Tom Phillips savo knygoje „Žmonės: kaip mes viską su*ikom”.
Šioje knygoje žmonijos istorija aprašoma būtent iš jos nesėkmių perspektyvos. Pasakojama apie milžiniškų padarinių turėjusį Mao Dzedongo sprendimą išnaikinti žvirblius, pamiršus, kad šie reikalingi vabzdžiams naikinti ir tokiu kvailu būdu Kiniją privertus badauti. Taip pat apie tai, kaip sovietai vardan ideologijos atsisakydavo mokslu pagrįstų faktų ir žemės ūkį taip pat privesdavo iki katastrofiškos ribos.
Knygoje pateikiama tiek plačiai žinomų istorinių faktų, tiek ir visiškai negirdėtų istorijos perliukų, kurie verčia kilstelti antakius ar net rimčiau susimąstyti. Turbūt vienas labiausiai sudominusių faktų yra autoriaus aprašytos Aralo jūros nykimo priežastys, kurias, žinoma, sukėlė žmogus.
Pats T.Phillips yra Londone gyvenantis žurnalistas, humoristas, studijavęs antropologiją, istoriją, archeologiją. Tačiau labiausiai knygoje jaučiasi ne jo išsilavinimas, o pomėgis juokauti. Visos tragiškos žmonijos istorijos pasakojamos šmaikščiai, nevengiant juodojo humoro (o kaip kitaip kalbėti apie mirtis?), tačiau tiems, kurie tikisi daugiau nei istorijos įdomybių kratinio – teks nusivilti.
Knyga iš pat pradžių tarsi pretenduoja į gilesnę, antropologinę žmonijos analizę. Tačiau jau po pirmojo skyriaus, kuriame autorius išvedžioja, kaip veikia mūsų smegenys, pretenzijos dingsta. Ir prasideda istorinių faktų pateikinėjimas.
Visi istoriniai įvykiai aprašyti tokiu stiliumi, kad visai nenustebčiau panašių tekstų radęs kokiame nespecializuotame paplūdimio žurnale. Rašytojas taip pat nė kiek nepretenduoja į mokslinį veikalą.
Moksliškumo, tiesą sakant, neprideda ir turinio pateikimo būdas. Visa knyga suskirstyta temomis, kurios, atvirai, labai išplaukusios ir būtų galima ginčytis, ar joms priskiriamos istorijos turėtų patekti būtent į tą skyrių. Jau net nekalbu, kad chronologijos autorius nė nebando laikytis.
Tačiau ar tai blogai? Tikrai ne. Kaip jau minėjau, knyga nepretenduoja tapti moksliniu darbu, turiu įtarimą, kad autorius jos nelaiko net ir mokslo populiarinimo veikalu. Tai tiesiog smagus kūrinys, padedantis gerai praleisti laiką ir kaip šalutinį produktą pateikiantis naujų istorijos žinių.
Knygą labai lengva skaityti, tekstai parašyti taip, kad suprastų kiekvienas, tačiau juose yra nemažai interpretacijų, su kuriomis galite nesutikti. Arba gali nesutikti gerbiami istorikai, todėl verčiau nesiremkite šiuo kūriniu, kai kitą kartą laikysite istorijos egzaminą.
Rekomenduoju neįpareigojančiam laiko praleidimui.
Tom Phillips „Žmonės: kaip mes viską su*ikom”, Baltos lankos, 2019, 224 p.