Kas bendro tarp fašizmo ir nupešiotos vištos? Višta pešiojama plunksnelė po plunksnelės, šitaip galvą kelia ir fašizmas – po mažą, vos pastebimą žingsnelį. Fašizmas ir jo šalininkai laukia sau tinkamos progos, valandos, laukia, kada didžioji dalis visuomenės užsiliūliuos ant laurų, užmigs ir nebebus pakankamai budri. Laukia, kada ir vėl susiklostys palankios sąlygos – silpna valdžia ir pikti žmonės. Pažįstama? Man taip, kad net šiurpu.
Madeleine Albright, buvusios JAV valstybės sekretorės, Čekijos žydės knygą „Fašizmas. Įspėjimas“ į rankas paėmiau dėl to, kad pagalvojau, jog reikėtų paskaityti apie fašizmą dėl bendro išsilavinimo. Be to, mane visada žavi stiprios moterys politikoje, kokia ir buvo M. Albright. Visiškai nesitikėjau, kad skaitydama šią knygą patirsiu tai, ką vienintelį kartą patyriau gal septintoje klasėje – negalėjau nuo jos atsitraukti. Varčiau vieną puslapį po kito ir net gailėjausi, kad reikia eiti miegoti.
Kas gi mane šitaip įtraukė? Turbūt tai, kad skaitydama šią knygą vis galvojau: o Dieve, juk tai vyksta ir dabar. Galbūt kažkokia kitokia forma, galbūt ne taip agresyviai, kaip esame įpratę kalbėti apie fašizmą (nes pirmieji į galvą ateina Hitleris ir Mussolinis), bet vyksta. Drįsčiau teigti, kad tokių užuomazgų yra ir Lietuvoje. Apie ką aš? Apie tai, kad kai kurie politikai spjauna į demokratiją, Konstituciją, bando sukiršinti visuomenę ir žiniasklaidą, skatina nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Kaip ir sakiau – žingsnis po žingsnio, po mažą žingsnelį… ir galime atsibusti nebe demokratinėje valstybėje.
Taip, demokratija nėra tobula. Juk tie patys fašistai ar autoritarai būna dažniausiai išrenkami žmonių. Kai kurie jų nuo pat pradžių turi tokių kėslų, kai kurie autoritarais tampa tik gavę valdžią. Teisingai žmonės sako, kad didžiausi iššūkiai – išbandymas galia, valdžia ir pinigais. Ne visi tai atlaiko. M. Albright savo knygoje pateikia keletą autoritarų ar diktatorių pavyzdžių ir kaip jie stebėtinai lengvai atėjo į valdžią, užteko tik silpnos prieš tai buvusios valdžios ir snaudžiančios visuomenės.
Fašistai ir kitokio plauko autoritarai žaidžia pačiais tamsiausiais žmonių jausmais. Jie taikosi į pyktį, nusivylimą, nepasitikėjimą – ir juos skatina. Savo žodžiais, savo darbais, savo planais. Manau, kad kartais net nesąmoningai, nesuvokdami, į ką tai gali pavirsti. Juk tamsi, pikta, niekuo nepasitikinti minia gali ne tik padaryti daug žalos, bet ir sugriauti demokratiją. O jau į jos vietą laukiančių tikrai nemaža eilė.
Jeigu norėčiau parašyti visas mintis, kurios man kilo po šios knygos perskaitymo, tai tikrai būtų labai ilga recenzija. Geriau pacituosiu kelis klausimus, kurie padės nustatyti, ar politikas kartais nėra linkęs į autoritarizmą. Jeigu atpažinote vieną ar kitą žmogų, susimąstykite, ar tikrai norite už jį atiduoti savo balsą…
„Ar jis pataikauja mūsų išankstinėms nuostatoms, siūlydamas su kitos tautybės, rasės, tikėjimo ar partijos žmonėmis elgtis kaip su nevertais orumo ir pagarbos?“ „Ar jis nori, kad kauptume pyktį tiems, kas, mūsų manymu, mus nuskriaudė, aitrintume nuoskaudas ir taikytumėmės kerštauti?“ „Ar jis skatina mus niekinti valdžios institucijas ir rinkimų procesą?“ „Ar jis stengiasi sunaikinti mūsų tikėjimą esminiais demokratijos dalininkais, tokiais kaip laisva spauda ir profesionalūs teismai?“ „Ar jis išnaudoja patriotizmo simbolius – vėliavą, priesaiką – tyčia stengdamasis sukiršinti mus tarpusavyje?“ „Jei pralaimi rinkimus, ar jis su tuo susitaiko, ar be jokio pagrindo tikina, kad laimėjo“ „Ar jis ne vien prašo mūsų balsų, bet ir giriasi sugebėjimais išspręsti visas problemas, nuraminti nerimą ir patenkinti kiekvieną troškimą“ „Ar jis verčia mus ploti, atsainiai ir pasipūtusiai mačistiškai šnekėdamas apie smurtą, kuriuo buvo sutriuškinti priešai?“ „Ar jo požiūris primena Mussolinio: „miniai nereikia žinoti“, jai tik reikia tikėti ir „leistis formuojamai“?
Madeleine Albright „Fašizmas. Įspėjimas“, „Baltos lankos“, 2019, 280 p.