„Paskutinė malonė“: pasakojimas apie paskutinę gyvenimo dieną

Paskutinė malonėKaip atrodytų jūsų paskutinė gyvenimo diena prieš įvykdant mirties nuosprendį? Turbūt nei vienas to nenorėtume sužinoti, tačiau Elizabeth Hartley Winthrop savo knygoje „Paskutinė malonė“ kiekvienam leidžia susidaryti įspūdį, kokia baisi diena tai būtų.

Knyga pasakoja apie 1943 metų JAV pietus, kur vis dar siautė Kukluksklanas, o su juodaodžiais buvo elgiamasi vos vos geriau negu su vergais. Ir tokiame pasaulyje aštuoniolikametis Luizianos valstijos juodaodis Vilis Džonsas nuteisiamas mirties bausme už baltaodės išprievartavimą. Būtent apie jo paskutines valandas prieš įvykdant mirties nuosprendį ir pasakojama.

„Paskutinė malonė“ sukurta remiantis tikrais faktais – dviejų juodaodžių, nuteistų mirties bausmėmis, istorijomis. Abu jie į elektros kėdę pasodinti abejotinomis aplinkybėmis, trūkstant įrodymų ir, greičiausiai, tapę tiesiog atpirkimo ožiais.

Šias aplinkybes rašytoja knygoje puikiai perteikia. E.H. Winthrop paskutines mirtininko valandas pasakoja devynių asmenų akimis. Iš pradžių toks būdas gali kiek erzinti, nes vos kas kelis puslapius vis pasikeičia herojus ir vis nepavyksta suvokti, kas gi vyksta. Tačiau netrukus neįprastas knygos ritmas įtraukia ir užliūliuoja.

Autorė daugiausiai dėmesio skiria veikėjų vidiniams pasauliams ir poelgiams paskutinėmis valandomis prieš Vilio mirtį ir nesistengia papasakoti priešistorės. Skaitytojas iš atskirų detalių, gudriai išmėtytų skirtinguose skyriuose, susirankioja bendrą vaizdą ir artėjant mirties bausmei vis labiau suvokia, kad Vilis neturi mirti. Tai labai paveikus būdas, tiesiogiai nepasakantis, kad herojus nekaltas, leidžiantis skaitytojui susidaryti savo įspūdį.

Knygoje taip pat labai aiškiai atskleidžiama segregacijos problema ir skaudi JAV juodaodžių istorija. Rašytoja meistriškai perteikia pietiečių neapykantą juodaodžiams ir, negana to, puikiai paaiškina tuometę įtampą visuomenėje. Pasakojime veikėjai, net ir norintys pagelbėti juodaodžiams, susiduria su visuomenės spaudimu, grasinimais savo vaikams ir dėl paprasčiausios baimės taikstosi su neteisybe.

„Paskutinė malonė“ yra emociškai stipri, lengvai skaitoma ir puikiai parašyta bei išversta knyga. Ji istoriniams įvykiams suteikia veidą ir iš kažkur giliai ištraukia emocijas. O tai puikaus kūrinio bruožai.

Elizabeth Hartley Winthrop „Paskutinė malonė“, Baltos lankos, 2019, 264 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *