Petrą ir lentynas užkariavusi „Petro imperatorė“

1559826119_Sabaliauskaite_Petro_Imperatore1_72maxApžvalga publikuota žurnale „Verslo klasė

Ilgai svarsčiau, ar vertėtų apžvelgti šią knygą. Visgi tai tik pirmoji šios istorijos dalis, tad akivaizdžiai neverta net vertinti. Tačiau štai matote mane – literatūros kritikos panką – apžvelginėjantį naujausią Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Petro imperatorė“.

Štai kaip šmaikščiai pradėjau apžvalgą, nors iš tiesų tai norisi verkti. Lietuvių literatūros ir tautosakos insitutas sugebėjo nenominuoti šios knygos „Metų knygos“ apdovanojimams. Tada aiškino, jog čia tik pirmoji dalis, todėl kūrinį bus galima vertinti, kai jis bus išleistas visas (prieš dešimtmetį tai nebuvo kliūtis metų knyga išrinkti pirmąją, o paskui ir antrąją iš vėliau pasirodžiusių trijų „Silva Rerum“ dalių). Tada dar pridūrė, kad tai įdomių ir vertingų, o ne populiarių knygų rinkimai (taigi skaitytojai per mėnesį išpirko tris laidas neįdomios knygos). Ir pabaigai – knyga per daug antirusiška.

Nors K. Sabaliauskaitė ir taip dėmesiu bei skaitytojų trūkumu skųstis neturėtų, šitų trijų nesamonių kombinacija tapo mirtinu knygos viešųjų ryšių užtaisu, smarkiai palengvinusiu darbą knygą išleidusių „Baltų lankų“ komunikacijos žmonėms. Bet apie viską nuo pradžių.

Naujausia rašytojos knyga „Petro imperatorė“ pasakoja lietuvės bajorės Martos Skowronskos, vėliau tapusios caro Petro I žmona, dar po kiek laiko ir pirmąja Rusijos imperatore Jekaterina I, gyvenimą. Pirmuoju asmeniu pasakojama istorija paremta autentiškais epochos šaltiniais ir atspindi realios istorinės asmenybės gyvenimą, iškilimą nuo karo belaisvės iki Rusijos valdovės. Per vieno žmogaus gyvenimo istoriją K. Sabaliauskaitė perteikia Rytų ir Vakarų kultūrines skirtybes, kurios, beje, aktualios ir nūdienos Europoje.

Tiesą sakant parašyti siaubingą istorinį romaną apskritai yra gana sudėtinga. Aš nesu skaitęs baisiai prasto tokio žanro kūrinio. Gali būti blogas rašytojas, bet pasirinkęs kabinančią temą, vis tiek išspausi skaitomą veikalą. O K. Sabaliauskaitė yra, matyt, geriausiai istorinio romano žanrą įvaldžiusi šiuolaikinė Lietuvos rašytoja. Epochos išmanymas ir dvasia jos kūriniuose jaučiama iki paskutinės detalės tekste. Šis romanas – neišimtis: pradedant įdomybėmis apie Peterburgo statybas, Petro I kunstkameras ar to meto aukštuomenės susidomėjimą mažaūgiais žmonėmis.

Kadangi skambu kaip šios rašytojos „fanbojus“, tai tiesiog pridursiu, kad aš esu žmogus, subegėjęs perskaityti tik pusantros „Silva Rerum“ dalies.

Vargti su „Petro imperatore“ skaitytojui nereikės. Rašytoja įtraukia skaitytoją greitu veiksmu, nuolatiniu situacijos kismu ir pastoviu nepastovumu. Ji nesuka skaitytojo galvos personažų vidinių pasaulėlių aprašymais ir pinkliais minčių, pasaulėžiūrų ar kompleksų labirintais, ji geba visa tai perteikti personažų veiksmais ir poelgiais. Kitaip tariant, skaitytojas įtraukiamas skaityti kūrinį ne tik protu, bet ir intuicija, kas ženkliai pagreitina skaitymo procesą.

„Petro imperatorė“ man labiausiai primentų Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ (ar „Karą ir pasaulį“), jei ne vienas niuansas. Neįsivaizduoju, kaip XXI amžiaus skaitytojo gali neužknisti 5 puslapių ilgio suknelės ir peizažo aprašymas. Sabaliauskaitė yra kaip Tolstojus, tik su gerokai mažiau epitetų ir kur kas daugiau sekso. Šito gero, tai knygoje netrūksta. Kartais jis tampa gerokai vulgariu ir šlykštoku, bet ką, skaitytojau, pasirinktum – skaityti apie šešioliktą suknios „karbatką“ ar kaip visas dvaras duodasi? Taigi. Be to, ir mintis dar gilesnė už to yra.

Ar gali būti, kad tai knyga be trūkumų? Manau, kad ne. Rusofobija ar antirusiškumu manęs šita knyga nenugasdino. Ieškojau to, bet neradau. Vienintelis man užkliuvęs dalykas yra tai, kad kartais personažus tarsi „pramuša“ kalbėti senovine kalba, tarme ar kažkuo panašaus, bet dažniausia tekstas rašomas šiuolaikine bendrine lietuvių kalba. Ar reikėjo tų kartkarčiais pasitaikančių intarpų, ar be jų – smarkiai išsiskiriančių iš kontekto ir sukuriančių truputėlį destrukcijos – buvo galima apsieiti? Nežinau, bet manau, kad taip.

Bet kokiu atveju, tokių detalių ieškojimas yra mažavertės diskusijos objektas. Knyga puiki ir tikiuosi, kad bent jau baigus seriją bus galima prabalsuoti už ją „Metų knygos“ rinkimuose.

Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“, Baltos lankos, 2019, 336 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *