2014 metų pavasarį vienoje Vilniaus Senamiesčio kavinių čiaumojau firminį tos įstaigos sumuštinį. Gerai paskrudintas, su šonine ir tarp pirštų varvančiu padažu. Viskas buvo taip pat, kaip visada, tačiau po kelių kąsnių ta šoninė vis sunkiau kramtėsi ir ėmė strigti gerklėje.

Štai taip aš vieneriems metams patapau vegetaru. Staigiai ir be labai išaugusios meilės gyvūnams ar religinių įsitikinimų. Skaitydamas Peter Singer knygą „Gyvūnų išlaisvinimas“ ne kartą grįžau mintimis į vegetarizmo laikotarpį, tik šįkart dėl empatijos gyvūnams.

Peter Singer laikomas vienu įtakingiausių gyvūnų gerovės temos mąstytojų. Jo suformuluotus argumentus gyvūnų teisių organizacijos tiražuoja visame pasaulyje. Dar 1975 metais pirmą kartą išleista jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ dažnai pristatoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija, paskatinusi apskritai susimąstyti apie gyvūnų kankinimą ir išnaudojimą. Lietuvių kalba išleistas 1995 metais atnaujintas knygos leidimas.

Knygoje P. Singer pasakoja, kaip žmonės žiauriai elgiasi su gyvūnais ir kaip negailestingai juos išnaudoja. Daugiausiai dėmesio jis skiria moksliniams tyrimams ir įvairiems bandymams su gyvūnais. Pasak autoriaus, JAV ir kitose šalyse atliekami moksliniai tyrimai ir eksperimentai mokslui ir žmonėms dažniausiai neatneša jokios naudos, tačiau gyvūnai ypač kankinami. Kaip pavyzdį jis pateikia bandymus dirbtinai sukelti depresiją beždžionėms arba visišką jų izoliaciją visą gyvenimą, tiriant, kaip tai paveiks psichiką.

Tokie ir panašūs tyrimai, anot autoriaus, žmonėms jokios realios naudos nesuteikia, nes tiesioginių paralelių su žmogumi vesti nepavyksta, be to, visiškai pakaktų jau esamų stebėjimų gamtoje, kaip elgiasi beždžionių jaunikliai netekę mamos ir pan.

Kita knygoje daugybės kritikos sulaukianti sritis yra žemės ūkis ir gyvūnų naudojimas maistui. Viena vertus, anot P. Singer, žemės ūkyje gyvūnams sukeliama daugybė nereikalingų kančių. Pavyzdžiui, veršeliai gyvena garduose, kuriuose negali apsisukti ar patogiai gulėti, maitinami netinkamu jiems maistu, kad tik mėsa būtų kuo šviesesnė. Vištos sugrūstos taip tankiai, kad viena kitą ima kapoti, kiaulės, kurios šiaip jau yra labai protingi gyvūnai, priverčiamos gyventi mažose patalpose ir nuolat nuobodžiauti, o dėl nepatogių sąlygų deformuojasi jų kojos.

Kita vertus, autorius apskritai kritikuoja gyvūnų žudymą dėl maisto, teigdamas, kad tai nėra etiška, o toks išnaudojimas yra paprasčiausias rūšizmas. Rūšistus jis lygina su rasistais ir ragina atsisakyti mėsos.

„Gyvūnų išlaisvinimas“ yra lengvai ir įtaigiai parašytas kūrinys. Nors knyga yra filosofinė, ji konstruojama taip, kad net ir filosofinių veikalų neskaitanti auditorija galėtų suprasti knygą. Neabejoju, kad tai ir lėmė jos tarptautinę sėkmę bei prisidėjo prie spartesnės gyvūnų gerovės judėjimo plėtros.

Ši knyga, neabejoju, 1975 metais turėjo gerokai sukrėsti pasaulį ar bent jau sukelti šurmulį. Iki tol dauguma, matyt, nesusimąstydavo apie gyvūnų gerovę ar jų išnaudojimą. Ar šiandien, kai gyvūnų gerovės aktyvistai nuolat užplūsta medijas, o informacijos kiekis apie gyvūnų teises yra milžiniškas, ši knyga daro tokį pat poveikį? Nemanau. Tačiau ji yra aiškus ideologiją pagrindžiantis intelektualinis pamatas, paaiškinantis daugumos gyvūnų gynėjų mąstymą.

Ar perskaitęs ją prieš gerą dešimtmetį būčiau apskritai atsisakęs sumuštinio su šonine amžiams? Nežinau. Bet gal jūs atsisakysite.

Peter Singer „Gyvūnų išlaisvinimas“, Kitos knygos, 2020, 384 p.