Turbūt dauguma šiuolaikinių tėvų susidūrė su įdomia bėda – kaip paaiškinti vaikui, kad vaikystėje bananai ar mandarinai tau buvo toks retas džiaugsmas, kai dabar namie vaikas nuolat gali juos valgyti? Bet tai tėra „pirmojo pasaulio problemos“. Kaip paaiškinti dukrai, kad kažkur pasaulyje, šiandien, tokios pačios mergaitės kaip ji, negali išeiti iš namų be vyro palydos? Negali apsipirkti? Negali mokytis? Galų gale, negali tiesiog žaisti lauke, kada panorėjusios?
Tai ne istorijos vadovėlis ir ne Viduramžių skyrius jame, tai realybė, kurią savo knygoje „Maitintoja“ atskleidžia rašytoja Deborah Ellis. Knyga aprašo vienos šeimos, gyvenančios Kabule, istoriją. Kabulą užėmę talibai, kurie įvedė itin griežtas taisykles – moterys lauke gali būti tik su vyru, savaime suprantama, prisidengusios veidą. Langai turi būti uždažyti juodais dažais, kad, gink Dieve, niekas iš lauko moters nepamatytų. Kas vyksta už šių uždažytų langų – niekieno reikalas. Moteris gali būti mušama, žeminama, bet tai turi likti „šeimoje“ (skamba pažįstamai, tiesa?). Tokiose sąlygose vargiai būtų galima pavadinti moterį žmogumi, labiau kažkokiu aksesuaru ar daiktu.
Pagrindinė knygos herojė mergaitė Parvata glaudžiasi su visa šeima – tėčiu, mama, dviem seserimis ir mažuoju broliuku – nedideliam kambaryje. Ji kasdien su tėčiu keliauja į turgų, kur jis bando užsidirbti pinigų. Neturėtų ten eiti, tačiau tėvui sunku judėti, tad mergaitė jam tiesiog padeda. Sėdėdama turguje ji pavydi berniukams, kurie gali uždarbiauti lakstydami ir pardavinėdami arbatą. Tačiau viskas pasikeičia tą akimirką, kai į namus įsiveržia talibai ir išsiveda tėtį. Šeima lieka be vyro (broliukas – dar tik kūdikis) ir itin sudėtingoje padėtyje. Visas viltis šeimos moterys sudeda į Parvatą, juk ji buvo turguje, matė, kaip viskas vyksta, mokėsi iš tėčio. Be to, moka skaityti. Bet kaip tai padaryti, kai mergaitėms ir moterims draudžiama net iš namų koją kelti? Ji ne kartą yra priversta imtis veiksmų, kurie normaliame gyvenime būtų sunkiai suvokiami. Tačiau talibų kontroliuojamame Kabule tai tebuvo kasdienybė.
Tai knyga ne tik apie talibano baisumus, ne tik apie žiaurų įvairių šalių draskomo Afganistano likimą, tačiau ir apie moteris. Kurios žeminamos, ujamos, kurioms atimama tapatybė, suvaržoma laisvė, tačiau kurios stojasi vėl ir vėl, ir eina toliau. Ieško išeičių, neleidžia sau būti silpnoms. Svarbiausia – padeda viena kitai, pakelia pagriuvusias, palūžusias. Nepaisant visų aprašytų baisybių, ši knyga įkvepia nepasiduoti, eiti į priekį.
Knygą perskaičiau vienu ypu per kelias valandas. Ji parašyta netgi labiau vaikams, paaugliams, skaitosi greitai, stilius laisvas ir lengvas. Todėl jeigu norite savo vaikui parodyti, koks visoks yra mūsų pasaulis, ši knyga galėtų būti ta, kurią jums verta rinktis. Be to, ši knyga turi tris knygas – tęsinius ir filmą „Netflixe“. Tai paprastai papasakota absoliučiai nepaprasta mūsų laikų vienos mergaitės istorija.
Deborah Ellis „Maitintoja“, Aštuntoji diena, 2019, 160 p.