Demokratija man yra tam tikra prasme savaime suprantama – gimiau prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, todėl praktiškai per visą savo gyvenimą stebėjau, kaip Lietuva siekė demokratijos, siekė tapti Vakarų demokratijos „klubo“ nare ir tam tikrais atvejais, drįsčiau teigti, vis dar to siekia. Vakarų valstybės su demokratija gyvena jau kur kas ilgiau, spėjo išgyventi aistros, įsimylėjimo, meilės, o kai kurie jau ir nusivylimo laikotarpį. Apie tai ir yra žymios žurnalistės Anne Applebaum knyga „Demokratijos saulėlydis: gundanti autoritarizmo vilionė“.

Autorė knygoje bando atsakyti į klausimą, kas gi atsitiko senajam Vakarų pasauliui, kad per pastarąjį dešimtmetį matėme autoritarinių valdžių įsigalėjimą Lenkijoje ir Vengrijoje, „Brexit‘ą“, Donaldo Trumpo išrinkimą ir Vladimiro Putino šlovinimą. Kas nutiko su anksčiau taip trokštama ir vertinama demokratija? Dar daugiau – tie žmonės, kurie dar prieš kelis dešimtmečius buvo geri draugai, šventė kartu, demokratijoje matė ateitį, turėjo panašių tikslų, dabar nesusikalba ir apskritai nebemato poreikio kalbėtis. Kodėl iš to paties taško išėję žmonės nuėjo tokiais skirtingais keliais?

Visų pirma, autorės nuomone, yra žmonės, kurie pasaulį mato kompleksiškai, ne vien tik juoda-balta kategorijomis, kurie savo galvose sugeba suderinti net labai prieštaringą informaciją. Jie supranta, kad ne į visus klausimus egzistuoja atsakymai, o į kai kuriuos egzistuoja net keli. Tačiau kiti žmonės negali pakęsti kompleksiškumo, jiems būtina viską suskirstyti į „juoda-balta“ lentynas ir užimti poziciją, rasti kategorišką atsakymą. Tokie žmonės ir yra labiau linkę pasiduoti sąmokslo teorijoms ir priimti tik „seną gerą pasaulį“. Jie pilni nostalgijos praeičiai, jiems atrodo, kad ją galima susigrąžinti ir taip gyventi amžinai.

Kita priežastis, anot A. Applebaum, yra nusivylimas. Dalis žmonių, kurie iš demokratijos tikėjosi labai daug, kurie manė, kad turi teisę tikėtis sėkmės, tačiau taip neįvyko, stipriai nusivylė. Šitoje vietoje jie atrado autoritarinę sistemą, kuri jiems pasirodė kur kas patrauklesnė. Tokiame pasaulyje reikalinga ne kvalifikacija, profesionalumas, išmanymas, o tik vienas vienintelis dalykas – lojalumas sistemai. Dėl to tokiose sistemose atsiranda vadinamieji klerkai, kurie ją gina iš visų jėgų. Net jeigu patys netiki jos gerumu. Autoritarams tokie klerkai ypatingai reikalingi, juk reikia įtikinti visuomenę, kad žiniasklaidos laisvę varžyti būtina, kad Europos Sąjunga neva tik siurbia milijonus ir šokdina, kad egzistuoja kažkoks pasaulinis sąmokslas prieš „tyras“ autoritarines vyriausybes.

Dar vienas įdomus aspektas – tie žmonės, kurie ilgą laiką nesutarė dėl tam tikrų istorinių ginčų, dabar puikiai susikalba. Jie rado naują bendrą priešą, kuris neva kelia pavojų jų tautoms, valstybėms, vertybėms, tapatybėms, šeimoms. Būtent todėl tokiems žmonėms itin patrauklus yra Vladimiras Putinas, kuris neva gina tradicines vertybes, krikščionybę, šeimą. Tie žmonės, kurie bent kiek domisi tuo, kas vyksta Rusijoje, supranta, koks tai blefas. Tačiau žmonės, kurie jaučiasi puolami, kurių pamatas neva juda, įsikimba visų tų, kurie neva gina jų vertybes. Net jeigu tos vertybės ginamos nuo įsivaizduojamo priešo.

Savo knygoje A. Applebaum labai daug rašo apie konkrečius žmones, kurie anksčiau buvo jos draugai, su kuriais ji anksčiau bendravo, bet dabar arba nesusikalba, arba jie apskritai su ja yra nutraukę bet kokius ryšius. Ji aprašo jų pačių istorijas, profesinius kelius ir kartais politinių požiūrių pokyčius. Anot jos, JAV, kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga, daug žmonių laikė savo šventa pareiga kovoti su komunizmu, ir tikėjo, kad demokratija vieną dieną nugalės. Sužlugus ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, šio bendro tikslo neliko, todėl tiek daug žmonių iš išsiskirstė į skirtingas puses, o šiandien nebesusikalba.

Nenoriu per daug atpasakoti knygos turinio, tačiau skaitydama tarp eilučių mačiau ir Lietuvą (nors konkrečiai apie mūsų šalį A. Applebaum nerašo, tačiau knygoje daug dėmesio skiriama Rytų ir Vidurio Europai). Dabartinis susipriešinimas daugeliu klausimu – nieko unikalaus. Visas Vakarų pasaulis patiria labai panašius iššūkius. Todėl autorė knygoje ir iškelia klausimą, o ką, jeigu šiuo metu mes patiriame demokratijos, tokios, kokią mes ją suprantame, pabaigą?

Paradoksas tas, kad kartu su poliarizacija atsiranda ir vis daugiau žmonių-kosmopolitų. Jeigu 1990 į vieną patalpą suvestum lenką ir amerikietį, jie turėtų mažai ką bendro, jie klausytųsi skirtingos muzikos ir skaitytų skirtingas knygas. Šiandieninis pasaulis mus suartino taip, kad kartais atrodo, kad gyvename vienoje didelėje valstybėje. Taigi kuri tendencija laimės – poliarizacija ar vis daugiau „pasaulio piliečių“? Pamatysime visai greitai.

Anne Applebaum „Twilight of democracy: the seductive lure of authoritarianism“, Doubleday, 2020