Tie, kurie bent kiek giliau domisi politika, žino, kad Krymas buvo okupuotas toli gražu ne 2014 metais. Iš pradžių buvo okupuoti žmonių protai, o tik vėliau teritorija. Protus ištiko ne koks blitz kriegas, bet šliaužianti, lėta ir kantri okupacija – taip pat žinoma kaip propaganda arba informacinis karas. Kai pavergi žmogaus protą, pavergti teritorijas – vieni niekai.
Tokia XXI amžiaus realybė, gyvename informacinio karo laikais. Turbūt labiausiai jį atskiria, jaučia ir perpranta kolegos žurnalistai, nes mus nuo pat pradžių moko atskirti faktus, juos patikrinti, žinoti šaltinius, žinoti, kur ieškoti informacijos, skaityti šaltinius kritiškai ir t.t. Todėl nenustebau, kad knygą apie Putino trolius ir griaunamąją interneto patyčių, sąmokslo teorijų, persekiojimo jėgą parašė būtent žurnalistė Jessikka Aro. Ši Suomijos žurnalistė asmeniškai susidūrė su tokiu persekiojimu, kad buvo priversta net kuriam laikui pasitraukti iš savo gimtosios šalies. Suomija, primenu, yra Europos Sąjungos valstybė (pagalvoju, jeigu Suomija nesugeba apsaugoti persekiojamos žurnalistės, tai kaip su tuo tvarkytųsi kitos valstybės?).
Knygos autorė aprašo savo ir kitų žmonių, susidūrusių su Putino trolių fabriku, istorijas. Rūstybę žurnalistai, mokslininkai, aktyvistai užsitraukia atskleidžiant tiesą apie Kremliaus informacinį karą, vykdomą prieš Vakarus, demokratiją, laisvą žiniasklaidą. Užtenka tik pakapstyti giliau, parašyti analitinį, kritinį straipsnį, jau žiūrėk esi puolamas.
Neapykantos pilni komentarai, patyčios, skundimai įvairiom institucijom, fizinis persekiojimas – visa tai teko patirti žurnalistei. Skaitydama knygą vis galvojau apie du dalykus. Pirmiausia, su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas bandymas pažaboti neapykantos kalbą internete. Nesiveliant į diskusiją, ar geras, ar ne buvo įstatymo projektas, mūsų visuomenė, panašu, priešinasi pačiai minčiai, kad už išsakytus grasinimus, patyčias, neapykantą turėtų būti baudžiama. Nes taip mes suvokiame žodžio laisvę – kaip jokių taisyklių neturinčią areną, kur galime išlieti visą savo per gyvenimą prikauptą pyktį ant kitų žmonių. Bet taip galvojantiems vertėtų paskaityti šią knygą ir reikalą pamatyti iš kitos pusės – kaip jaučiasi žmogus, kuris sulaukia tokio puolimo.
Kitas dalykas, apie kurį vis galvojau, tai savotiškas deja vu jausmas. Internetiniai troliai yra viena, bet kai į tą pačią dūdą pučia vietos politikai ir veikėjai (gal už pinigus, gal šiaip), pasidaro nebejuokinga. Taip ir autorė aprašo, kad jos gimtojoje šalyje ją persekiojo toli gražu ne tik anoniminiai komentatoriai, pasislėpę už Google surastų nuotraukų, bet ir suomiai su realiais vardais ir pavardėm, oficiali (nors save vadinanti, be abejo, nesistemine) žiniasklaida.
Knygoje surinktos istorijos (beje, yra ir lietuviškų) parodo, kaip interneto erdvė gali pagadinti ar net sugriauti žmonėms gyvenimus. Tai tokia taktika – puolame kuo smarkiau, kad žmogus pagalvotų, kad rašyti apie Kremlių, trolius ir jų vykdomą informacinį karą, yra neparanku ir bus ramiau tiesiog nesigilinti.
Lietuvoje jau kurį laiką vis kalbame apie medijų raštingumą, kaip svarbu, kad žmonės būtų atsparūs propagandai. Ši knyga galėtų tapti vienu iš šaltinių žmonėms susipažinti su naudojamais metodais ir juos atpažinti, vertinti kritiškai. Visų pirma ji būtų naudinga šalies politikams, nes pastarieji įvykiai parodė, kad kai kurie jų nuo 2014 metų taip nieko ir neišmoko.
Jessikka Aro „Putino troliai: tikros Rusijos informacinio karo istorijos“, Briedis, 2021, 368 p., vertė Aida Krilavičienė.