9/11: „Pasakykite jiems, kad juos myliu“

Vienintelis lėktuvas dangujeLietuvoje dažnai klausiama politikų, kur jie buvo Sausio 13-ąją. Amerikoje visi atsimena, kur buvo ir ką veikė 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Nors ir ne amerikietė, šią dieną puikiai atsimenu ir aš: atsimenu, kaip grįžusi po pamokų įsijungiau televizorių ir nustebau, kodėl taip anksti rodo žinias. Atsimenu degančių bokštų vaizdą. Tą dieną net man, paauglei, buvo aišku: viskas pasikeis.

9/11 ilgą laiką man atrodė kiek nugrota tema, nes matyta daug filmų, dokumentikų šia tema, todėl iš Garrett Graff knygos „Vienintelis lėktuvas danguje: 9/11 diena, kai sustojo pasaulis“ daug nesitikėjau. Visgi atsitiko visiškai priešingas dalykas – vos paėmiau knygą į rankas, taip beveik nesustodama ją perskaičiau.

„Vienintelis lėktuvas“ danguje knygos idėja paprasta – čia surinkti žmonių liudijimai. Konteksto pateikiama tikrai nedaug, istorija pasakojama autentiškais žmonių prisiminimais. Tai žmonės, kurie kalbėjosi su užgrobtų lėktuvų įgulomis, oficialių institucijų atstovai, politiniai patarėjai, Rugsėjo 11-osios aukų artimieji; žmonės, buvę bokštuose atakos metu, kuriems pavyko išsigelbėti, žmonės, kurie juos gelbėjo; žmonės, kurie buvo Pentagone, kai į jį rėžėsi lėktuvas, žmonės, kurie tą dieną tiesiog gyveno savo gyvenimą.

Knygą skaityti išties nelengva. Prisipažinsiu, kad skaitydama dažnai susigraudindavau. Ypač skaitydama prisiminimus tų, kurie išgirdo paskutinius savo mylimų žmonių žodžius. Visi be išimties jie norėjo pasakyti štai ką: aš tave/jus labai myliu; perduokite mano žmonai, kad ją myliu; perduokite mano vaikams, kad juos myliu… Pagalvojau, kad turbūt reikėtų dažniau mylimiems žmonėms sakyti, kad juos mylime.

Širdį spaudė ir žmonių gerumas, pasiaukojimas tą dieną. Vieni bėgo gelbėti bokštuose įstrigusių žmonių, nors jautė, kad atgal gali nebeišbėgti, kiti evakavo šimtus darbuotojų, tačiau patys žuvo griūvant pastatui, treti plukdė žmones iš Manheteno. Ugniagesiai ir kiti gelbėtojai ėjo tiesiai į mirtį, sakydami: toks mūsų darbas. Į pagalbos šauksmą atsiliepė labai daug žmonių, kurie nepaisant visko bėgo tiesiai pavojui į nagus.

Man, kaip žurnalistei, tarp eilučių labai įstrigo žiniasklaidos darbo svarbą. Žurnalistai labai greitai atsidūrė įvykio vietoje ir taip pat rizikavo. Žmonėms, įstrigusiems bokštuose, jų giminaičiai telefonu pasakojo, kas nutiko, ką rodė televizija. Net bunkeryje po Baltaisiais rūmais dirbęs viceprezidentas daugiausiai informacijos, bent jau pirmomis valandomis, gavo būtent iš žurnalistų. Tai dar kartą privertė mane susimąstyti, koks svarbus yra šis darbas.

Ši knyga prie įvykių prisiliečia taip arti, kad kartais jauti lyg pats dalyvautum juose, pats savo akimi regėtum, kaip viskas vyko. Ją skaitant panorau dar daugiau sužinoti, tad puoliau ieškoti dokumentikos apie 9/11. Knyga paskatino labai daug galvoti apie žmogiškumą, terorizmą, politiką. Apie tai, kas buvo paskui. Ypač turint omenyje nesenus įvykius Afganistane.

Pasaulis mini 20-ąsias 9/11 tragedijos metines. Ar Amerika kada nors pamirš? Niekada. Ši tragedija palietė labai daug šeimų, sudrebino šalį iš pamatų ir netgi, sakyčiau, ją performavo. Bet tuo pat metu ji paskatino susimąstyti apie žmogiškumą ir vertybes. Knyga „Paskutinis lėktuvas danguje“ dar labiau tuos apmąstymus paskatina.

Garrett Graff „Vienintelis lėktuvas danguje: 9/11 diena, kai sustojo pasaulis“, Alma littera, 2021, 544 p., vertė Eglė Podčašinskienė.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *