Kur buvote, kai atsistatydino Borisas Jelcinas? Aš labai gerai atsimenu tą akimirką ir tai yra kažkodėl vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų. Artėja Naujieji metai, sklando gandai, kad po vidurnakčio pasaulį ištiks krachas, mat kompiuteriai neatpažins naujojo tūkstantmečio ir šimtmečio. Taip taip, jau tada sąmokslo teorijos buvo populiarios. Esu pas močiutę bute, įjungtas televizorius, ir štai pasirodo Jelcinas, kurio žodžiai man iki šiol skamba ausyse: ja uchožu v odstavku. Tuomet dar nesupratau, kad tai bus vienas ryškiausių momentų Rusijos, o ir pasaulio istorijoje.
Kaip žinia, Jelciną pakeitė Putinas. Tiesiog šiaip sau, kaip koks caro įpėdinis. Tiesa, vėliau buvo suorganizuoti rinkimai, tačiau buvo kaip ir aišku, kas juos laimės.
Kadangi laikau save tarptautininke ir dar moku rusų kalbą, Rusija ir jos politinės peripetijos man visada buvo labai įdomu. Ne veltui iš redakcijos kolegų dovanų gavau Catherine Belton knygą „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“. Iš pradžių ji pasirodė tokia gana sunki ir „gruzinanti“, kaip pasakytų rusai, bet pradėjusi skaityti labai stipriai įsitraukiau ir perskaičiau tikrai greitai.
Taigi knygos istorija prasideda dar gerokai iki tų 99/00 Naujųjų metų, kai atsistatydino Jelcinas. Autorė pasakoja apie Putino gyvenimą iki SSRS žlugimo ir tolesnę jo karjerą, kurią galima pavadinti tiesiog pritrenkiančia. Autorė knygoje parodo, kaip pamažu pamažu į valdžią grįžo tas pats KGB, galiausiai ją uzurpavęs ir išstūmęs visus kitus, mąstančius bent kiek liberaliau. Prie to, ką turime dabar, t.y. agresyvios valstybės, grasinančios visai Europai ir pasauliui, buvo eita ilgai ir kantriai.
Autorė visą paveikslą dėlioja ilgai ir nuosekliai, štrichas po štricho. Perskaičius knygą viskas susidėlioja į stalčiukus ir tampa aišku, su kuo turime reikalą. Putinas ir jo KGB aplinka siekia revanšo už SSRS žlugimą, jie bet kokiomis priemonėmis bandys įrodyti Rusijos galią. Ironiška, bet tuo pat metu tai yra tie patys žmonės, kurie iš Rusijos daugiausiai pavogė.
Knyga, deja, atskleidžia ir Vakarų nesusivokimą ar netgi godumą. Putinas ir jo KGB ratelis seniai suprato, kad demokratijos principai ir vertybės tampa ne tokios patrauklios, kai kalbama apie didelius pinigus. Iš esmės, Kremlius užsienyje labai daug ką nusipirko, kad transliuotų jam palankias žinutes arba trukdytų vieningai atsakyti į Rusijos agresiją.
Man, kaip žurnalistei, buvo labai įdomu skaityti apie tai, kaip Putinas užvaldė šalies žiniasklaidą. Tai buvo padaryta greitai ir be didesnių ceremonijų. Iš esmės toks vadovėlis mums stebėti politikus, ar tik jie nesigviešia į žiniasklaidos laisvę (beje, Lietuvoje vis atsiranda įvairių bandymų). Taip pat knygoje atskleidžiama nemažai propagandos būdų, kuriuos naudoja Kremlius.
Nemažai knygoje kalbama ir apie alternatyvią valstybę, kuria daugiau nei 20 metų kūrė Kremlius. Kas tai yra? Štai kai kurie žmonės Rusijos karinę galią matuoja pagal jos oficialų BVP. Tai didžiulė klaida. Šiuolaikinė Rusija yra mafijinė valstybė, o mafija valdo tiek pinigų, kiek mums nesisapnavo. Problema ta, kad jų niekas nemato. Jie pavogti iš Rusijos žmonių ir paslėpti ofšoruose. O kai reikia, gali būti panaudoti Rusijos agresijai prieš kitas šalis. Tą reikia labai aiškiai suvokti.
Knyga yra labai vertinga. Labai rekomenduočiau ją perskaityti tiems, kas domisi geopolitika. Tiesą sakant, būtų gerai, kad ją perskaitytų visi, nes gyvenam šalia Rusijos ir būtų gerai atsikratyti naivumo.
Catherine Belton „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“, Briedis, 2021, 440 p., vertė Edmundas Juškevičius.