Žinote, kas mane stebina? Tai, kad pasaulyje bestseleriais tampa knygos, pasakojančios apie tai, kaip sugriovėme savo aplinką. Taip, pasaulis dėl klimato kaitos ir nuolatinės taršos garma prarajon, tad neturėtų stebinti, jog rašytojai apie tai taip pat mums pasakoja. Tačiau stebiuosi, kad tiek daug skaitytojų atranda ir mėgaujasi šią liūdną realybę atspindinčias knygas.

Ne išimtis ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi Charlotte McConaghy knyga „Migracijos“. Amazon.com geriausia 2020 m. knyga išrinktas pasakojimas parodo distopinį pasaulį, kuris yra be galo panašus į mūsų šiandieninį gyvenimą.

Iš Australijos kilusi rašytoja pasakoja apie mokslininkę Franę Stoun, iškeliavusią paskui paskutinę žuvėdrų koloniją. Ji, nusižengdama savo principams, žuvėdras ima sekti žvejybiniu laivu, su kurio įgula ją sieja keistas ryšys. Franė šlykštisi žvejyba ar bet kokiu kitu gyvų padarų žudymu, tačiau žvejus įkalba jai padėti, nes žuvėdros tikrai ras žuvies ir galbūt išgelbės vos galą su galu suduriančią jau išžvejotuose vandenyse plaukiojančią įgulą.

Bet neapsigaukite. Tai nėra pasakojimas vien apie nykstančius gyvūnus. Skaitytojas vis nukeliamas į Franės praeitį: vaikystę, jaunystę, santuoką. Tokiu būdu žuvėdrų paieškos papildomos pagrindinės herojės išgyvenimais. Pasakojama, kaip dingsta Franės mama ir kiek pastangų ši įdeda ją rasti, kaip susipažįsta ir išsiskiria su savo vyru – taip pat mokslininku.

Knyga skaitytoja prislegia emociniu krūviu, leidžiančiu pajusti pagrindinės herojės išgyvenimų skausmą. Tačiau ne tai šioje knygoje mane labiausiai baugino. Franės Stoun pasaulis – toks pat kaip mūsų. Skirtumus ir distopiją galima pastebėti tik iš kelių smulkmenų: štai vandenynuose nebėra jokios žuvies, neseniai per žinias pranešė apie mirusį paskutinį liūtą, pasaulyje egzistuoja viena vienintelė žuvėdrų kolonija…

Visos šios detalės tokios smulkios, kad galite net neatkreipti dėmesio ir pagalvoti, kad kalbama apie mūsų dienų realybę. Tačiau būtent tos smulkmenos ir užkabina – o visgi, kiek mums nedaug trūksta iki tokio distopinio pasaulio.

Tai nėra pamokslų knyga, primityviai aiškinanti, kaip svarbu saugoti gamtą, mylėti ir rūpintis gyvūnais. Ne, tai pasakojimas apie žmogaus pasišventimą tikslui ir kaip tas tikslas gali užgožti visą kitą gyvenime.

Manau, kad Lietuvoje ši knyga taip pat turėtų atrasti savo skaitytoją, nors lengvų romanų ir istorijų gerbėjams tikrai nerekomenduoju.

Charlotte McConaghy „Migracijos“, Baltos lankos, 2021, 352 p., vertė Jovita Groblytė-Hazarika.