Eriko Larsono knyga „In the Garden of beasts“ (skaičiau anglų kalba) į mano rankas pateko gana neįprastu būdu – ją interviu su manimi paminėjo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Labai susidomėjau šia knyga, puoliau ieškoti nusipirkti ir taip ir padariau. Perskaičiau knygą su didžiuliu susidomėjimu ir… įsiūčiu. Įsiutino mane tai, kad mes, žmonės, pasaulis, taip nieko ir nesugebėjome išmokti iš istorijos. O kas iš istorijos nesimoko, yra pasmerktas kartoti klaidas. Taip atsitiko ir šįkart.
Knyga, paremta tikrais faktais, yra apie JAV ambasadorių William E. Doddą, kuris kartu su šeima atvyksta į nacių Vokietiją apie 1934 metais. Tuomet visa atmosfera dar nerodo, kad lekiama katastrofos link, tačiau labai greitai viskas pasikeičia. Ambasadorius labai greitai pajaučia ir supranta, kad vyksta negeri dalykai, kad laukia karas. Blogiausia, kad niekas nenori juo tikėti, atvirkščiai – jo kolegos iš jo ir tyčiojasi, ir puola, mat jis niekaip neišsimuša iš nacių skolos Amerikai. Tai, kad ambasadorius nuolat perspėja, kad vyksta negeri dalykai ir galiausiai atsisako vykti į nacių renginius, savo kalbomis parodo, kad nepritaria nacių politikai, laikoma praktiškai įžeidimu – kaip gali dirbti toks diplomatas?
Ši knyga atskleidžia, kaip viskas keitėsi Vokietijoje ir Hitleris ėjo vis toliau ir toliau. Vakarų žmonės tikėjosi, kad tam tikrų akibrokštų žmonės neatleis, išeis į gatves, protestuos. Pavyzdžiui, po vadinamosios Ilgųjų peilių nakties, kai buvo susidorota su Hitlerio konkurentais – jie buvo tiesiog nužudyti, be jokio teismo. Tačiau jokie protestai neįvyko. Dauguma pasirinko tikėti, kad Hitleris tiesiog pašalino tautos išdavikus. Nieko neprimena? Kas buvo toliau – visi žinome iš istorijos vadovėlių.
Knygoje per visą nacių iškilimą skaitytojas yra vedžiojamas per pagrindinių veikėjų gyvenimo prizmę. Tarkime, ambasadoriaus dukra buvo tikrai įdomi asmenybė, kuri turėjo daug romanų. Vienas įdomesnių – su sovietų diplomatu. Ji net vyko aplankyti Sovietų Sąjungą, kad geriau pažintų savo mylimąjį. Iš tiesų sovietai labai norėjo ją užverbuoti ir jiems tai pavyko.
Pats ambasadorius knygoje atrodo gana vienišas – jis supranta ir jaučia, kas vyksta, bet rodos, niekas jo negirdi. Galiausiai jis net atšaukiamas iš posto. Jis taip ir nebaigia savo gyvenimo knygos ir tik po keleto metų, kai Hitleris nusiaubia visą Europą, žmonės supras, koks teisus ambasadorius buvo.
Tačiau labiausiai sukrečia, kiek daug paralelių su šiandiena galima išskaityti šioje knygoje. Kelios citatos: „Izoliacionistai, vadovaujami Williamo Borah iš Aidaho ir Hiramo Johnsono iš Kalifornijos, darėsi vis triukšmingesni ir įtakingesni. Apklausos rodė, kad 95 proc. amerikiečių norėjo, jog Jungtinės Valstijos nesiveltų į jokį užsienio karą (…)“
„Tauta tyliai, bet agresyviai ruošėsi karui, pasitelkdama propagandą, kad sukurtų įspūdį, jog „visas pasaulis yra prieš Vokietiją ir kad ji guli bejėgė prieš pasaulį“.
„Kai buvau paskirtas į pareigas Berlyne, neturėjau jokių iliuzijų apie Hitlerį“, – atsakė jis. „Tačiau tikėjausi, kad aplink Hitlerį bent jau rasiu padorių žmonių. Su siaubu sužinojau, kad visa ta gauja tėra nusikaltėlių ir bailių ordos“.
„Jis pakartojo savo įsitikinimą, kad Hitlerio vyriausybės negalima laikyti racionaliu dariniu. „Čia yra tiek daug patologinių atvejų, kad diena iš dienos neįmanoma pasakyti, kas nutiks, lygiai taip pat, kaip beprotnamio prižiūrėtojas negali pasakyti, ką jo kaliniai padarys kitą valandą ar per kitą dieną“.
Pakeiskime žodį „Hitleris“ į „Putinas“, o žodį „Vokietija“ į „Rusiją“ ir turėsime dabartinės realybės aprašymą. Tai siutina, nes mes tikrai galėjome numatyti visa tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. Juk viskas tiesiog pasikartojo – užsimerkimas, nereagavimas, leidimas Putinui nebaudžiamam siautėti, grobti žemes, žudyti žmones. Kodėl vėl niekas nereagavo, kodėl reikėjo dar vieno karo, kad praregėtume? Tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad ir dabar, praėjus beveik metams nuo karo pradžios, kai kurie žmonės vis dar nepraregėjo.
Tai tikrai įdomi ir vertinga knyga, parodanti, kaip nedaug užtenka, kad įsigalėtų blogis. Tiesiog tiek, kad vieni nereaguotų, o kiti užsimerktų, nors ir jaučia, kad vyksta negeri dalykai. Gaila tik, kad to nereagavimo kaina yra tokia milžiniška. Ir dar labiau gaila, kad ją moka visiškai niekuo dėti žmonės.
Erik Larson, „In the Garden of Beasts. Love, Terror, and an American Family in Hitler’s Berlin“, 2011.