COVID-19 Lietuvoje, o ir daug kur pasaulyje, tapo vakarykšte tema. Niekas nebeskaito naujienų apie kovidą, kasdieniai užsikrėtimų ir net mirčių skaičiai jau nieko nebejaudina. Išgyvenome. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai jau galime versti šitą puslapį ir pamiršti karantinus, kaukes ir kitus dalykus, ar tikrai pandemija neprimins apie save? Rimantas Kėvalas knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams?“ teigia: tikrai ne.

Sakyčiau, kad net ne teigia, o tiesiog bando visu garsu skambinti pavojaus varpais. Kai prasidėjo pandemija, niekas nežinojo, kas mūsų laukia. Dviejų savaičių laikinas karantinas išsitęsė į kelis mėnesius, o antras karantinas buvo dar ilgesnis. Ir, drįstu sakyti, baisesnis. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai per Kalėdas buvau atskirta nuo savo šeimos. O man jau gerokai virš 30, aš nebe vaikas, bet vis tiek buvo skausminga.

Taigi knyga yra apie vaikus, tiksliau apie tai, kaip juos paveikė pandemija ir karantinas. Knygoje koncentruojamasi į daugelį aspektų – nuotolinį mokymą, fizinę ir emocinę vaikų sveikatą, smurtą artimoje aplinkoje, vaikų priklausomybę nuo ekranų. R. Kėvalas pateikia nemažai labai iškalbingų pavyzdžių iš savo darbo praktikos ir asmeninio gyvenimo.

Tiesą pasakius, skaitant knygą tikrai apima nekoks jausmas ir netgi nuojauta, kad mes, kaip visuomenė, ne iki galo supratome, kokias pasekmes turėsime dėl tų karantinų. Nekalbu vien apie mokslų kokybę ar atsilikimą, bet ir apie emocines pasekmes, kai vaikai buvo uždaryti ir negalėjo socializuotis su draugais, juk jiems tai gyvybiškai svarbu!

Pripažinkime, kad gelbėjama buvo ekonomika, o vaikai tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Be to, deja, buvo ir tėvų, ir mokytojų, kurie pasisakė už nuotolinį mokymą, nes taip buvo tiesiog patogiau. Tačiau nauda, gauta tuo metu, išlįs ateityje kaip kažkas, kas buvo atimta būtent iš vaikų.

Apie tai ir yra R. Kėvalo knyga. Ji priverčia susimąstyti ir pagalvoti, ar kai visuomenę ištinka krizė, vaikai neturėtų būti labiausiai saugoma visuomenės dalis? Juk tai jie yra mūsų ateitis. Manau, knygą vertėtų paskaityti ir sprendimų priėmėjams, kurie turėtų suprasti, kad kai kurie sprendimai turėtų būti permąstomi ne tik per ekonominę, politinę prizmę, bet ir per prizmę tų, kurie turėtų būti apsaugoti pirmiausiai.

Rimantas Kėvalas, „Ką mes padarėme savo vaikams“, Tyto Alba, 2021, 263 p.