Prieš sėsdamas rašyti Ramintos Bekešiūtės knygos „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagrąžinimų“ apžvalgos, nuklydau į vienos elektroninės parduotuvės komentarų skiltį. Įsivaizduokite, knyga įvertinta tik arba penkiomis žvaigždutėmis, arba viena-dviem žvaigždutėmis. Tikiu, kad daugumos skaitytojų laukia būtent tokia reakcija į knygą – arba labai patiks, arba labai nepatiks.
Autorė knygoje pasakoja apie savo, savanorės šauktinės, tarnybą Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Tačiau R. Bekešiūtė nėra visai tipinė šauktinė – ji į tarnybą išėjo jau būdama virš trisdešimties, atsisakiusi darbo ir įprasto gyvenimo. Tačiau kaip sakė pati autorė (pavyko su ja keletu žodžių persimesti Knygų mugėje), tarnyba jai buvo geriau už bet kokią terapiją ir sustatė gyvenimą į vietas.
Autorės dienoraščio tekstus visą jos tarnybos laikotarpį savo Facebook paskyroje skelbė batalionas, o šią knygą turbūt galima įvardinti kaip užbaigtą juodraštinių dienoraščio tekstų versiją. Knyga tikrai sklidina tam tikro cinkelio – R. Bekešiūtė negaili sąmojų ir turi gerą humoro jausmą, leidžiantį pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš tarnybos draugų ar vadų. O kai kurios, manytum, ypač sudėtingos situacijos aprašytos šviesiai ir be pykčio.
Be abejo, dauguma būsimųjų šauktinių turbūt čiups šią knygą net neraginami vien tam, kad sužinotų, kas jų laukia tarnyboje. Neabejoju, kad knyga tikrai jiems pravers iš praktinės pusės. Autorė pamini patarimų, ką verta pasiimti, kur slėpti slapta įsinešamus šokoladukus (nors, tikiu, vadai irgi skaito, tad teks galvoti naujus būdus) bei kokios rutinos kariuomenėje reikėtų tikėtis. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad šis dienoraštis yra vadovėlis šauktiniui.
Visų pirma, kas tikrai yra ši knyga, tai knyga apie žmonių santykius. Tiek autorės santykį su vadais, tiek jos santykį su artimiausiais kariais bei tais kariais, kurie jai nepatiko. Nenoriu šios knygos rėminti įvairiomis literatūrinėmis klišėmis, tad sakykime, kad tai – gerai ir smagiai surašytas, chronologiškas pasakojimas be per daug sudėtingų ir paslėptų minčių.
Visgi, skaitant knygą, kurios pirminės ištraukos buvo publikuotos kariuomenės Facebooke, nejučia kyla minčių, kad skaitysiu oficialios cenzūros peržiūrėtą veikalą, kuriame viskas, kas vyksta šauktinių pasaulyje, bus rožinėmis spalvomis piešta. Cha – pasirodo, nė velnio. Žinoma, nenumanau, ar knygos neperžvelgė vienokia ar kitokia cenzūra, tačiau joje tikrai nėra vien tik pozityvūs dalykai.
Autorė keikia ir griežtus vadus, ir tarnybos brolius, kurie skundžiasi kasdami apkasą, arba pasiduoda dar nepradėję žygio. Ji pasakoja apie tai, kaip vis randa išverstą spintelę, kloja lovą septynis kartus per dieną, nes vadai liepia. Guodžiasi dėl atsispaudimų, varinėjimo pirmyn ir atgal arba nurodymų vidurvasarį į žygio kuprinę krauti ir šiltus rūbus, nuo kurių neatkeliama kuprinė tik dar sunkesnė. Visgi, tai nėra neapykantos išraiška vadams ir kariuomenei. R. Bekešiūtė parodo, kad net patys griežčiausi vadai yra šilti ir žmogiški. Knygos pabaigoje net buvo matyti daugybė patoso, kad labiausiai drožtas R. Bekešiūtės būrys, papuolęs pas griežčiausią vadą, buvo pats geriausias ir labiausiai paruoštas.
Lengvai skaitoma, smagiai parašyta ir apie tarnybą kitaip pasakojanti knyga. Tikiuosi, kad panašių knygų sulauksime ir daugiau.
Raminta Bekešiūtė, „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagrąžinimų“, Terra Publica, 2024, 288 p.